Dykumos tėvų posakiai (pamokymai) (lot. Apophthegmata Patrum, gr. Ἀποφθέγματα Πατέρων) – vienas seniausių ir įtakingiausių krikščioniškosios dvasinės literatūros kūrinių. Tai rinkinys trumpų pasakojimų, posakių ir dialogų, kuriuose perteikiama Egipto, Palestinos ir Sirijos vienuolių – vadinamųjų dykumos tėvų ir motinų (Abba ir Amma) – išmintis. Šie žmonės IV–V amžiuje traukė į dykumą ieškodami visiško atsidavimo Dievui, tylos, maldos ir paprastumo.
Kūrinio pavadinimas pažodžiui reiškia „Tėvų išminties žodžiai“ arba „Tėvų pasakymai“. Žodis apophthegma graikų kalba reiškia trumpą sentenciją ar išmintingą atsakymą. Tekstai iš pradžių buvo perduodami žodine tradicija – mokiniai juos išgirsdavo iš savo dvasinių vadovų ir perduodavo toliau. Tik vėliau, maždaug V–VI amžiuje, jie buvo surinkti ir užrašyti graikų kalba. Vėliau pasirodė koptų, lotynų, sirų ir slavų vertimai, o tekstai pasklido po visą krikščionišką pasaulį.
Nėra vieno autoriaus ar sudarytojo. Rinkinys augo organiškai, kaip dvasinės patirties medis, prie kurio prisidėjo daug rankų. Kai kurios versijos susistemintos pagal temas („Apie tylą“, „Apie nusižeminimą“, „Apie meilę“, „Apie kantrybę“), kitos – pagal asketų vardus, pavyzdžiui, „Abba Antonijus“, „Abba Poimenas“, „Abba Makarius“, „Amma Sinkletikė“.
Pagrindinė šių pasakojimų dvasia – vidinė kova ir širdies ramybė. Dykumos tėvai mokė, kad tikrasis mūšis vyksta ne su išoriniu pasauliu, o su savuoju ego, puikybe ir baime. Jie pabrėžė paprastumą, atlaidumą, dvasinį budrumą ir tylą kaip kelią į susitikimą su Dievu. Daugelis posakių atrodo labai paprasti, bet jų gylis atsiskleidžia tik apmąstant.
Pavyzdžiui, Abba Antonijus Didysis, laikomas vienu pirmųjų vienuolių, sakė: „Ateina laikas, kai žmonės išprotės, ir jei pamatys ką nors, kuris neišprotėjęs, jie sakys: tu beprotis, nes tu ne toks kaip mes.“ Tokie posakiai parodo ne tik asketinį, bet ir pranašišką dykumos mąstymą – drąsų priešinimąsi pasaulio triukšmui ir savimonei be Dievo.
Kitas garsus išminčius, Abba Poimenas, mokė: „Jei tylėsi, tu rasi ramybę; jei rasi ramybę, tu rasi džiaugsmą.“ O Amma Sinkletikė, viena pirmųjų dykumos motinų, sakė: „Tyla moko labiau nei žodžiai. Meilė be veiksmo – kaip medis be vaisių.“
Šie posakiai nėra teologiniai traktatai – juose nėra sistemingų dogmų. Tai gyvi dvasiniai liudijimai, paremti patirtimi, ne teorija. Dykumos tėvai neturėjo universitetų ar bibliotekų, bet jų išmintis formavo visą krikščioniškąją mistiką. Iš jų tradicijos kilo vėlesni vienuoliniai ordinai, tokie kaip benediktinai, cistersai, trapistai.
„Dykumos tėvų posakiai“ turi kelias pagrindines redakcijas. Populiariausios – Alfabetinė redakcija, kur posakiai išdėstyti pagal tėvų vardus, ir Teminė redakcija, kur jie suskirstyti pagal dorybes ir dvasinius klausimus.
Šis rinkinys buvo ne tik skaitymo knyga, bet ir praktinis dvasinis vadovas vienuoliams ir visiems, ieškantiems vidinės tylos. Jis moko, kad kelias į Dievą prasideda nuo nuolankumo ir savęs pažinimo. Kaip sakė vienas iš tėvų: „Norint matyti Dievą, pirmiausia reikia pažinti savo širdį.“
„Dykumos tėvų posakiai“ iki šiol išlieka vienas universaliausių dvasinės literatūros kūrinių. Jį skaito ne tik krikščionys, bet ir žmonės, ieškantys paprastos, neideologizuotos išminties. Jo tylūs balsai, aidintys iš Egipto smėlynų, vis dar primena, kad tikra dvasinė disciplina nėra prievarta, o švelni nuolatinės vidinės tylos ir meilės praktika.
Ištraukos iš Apophthegmata Patrum
Vienas brolis paklausė abba Poimeno: „Ką daryti, kai mano širdis tampa kieta?“ Senolis atsakė: „Verk. Ir jei negali verkti, verksk dėl to, kad negali verkti.“
Abba Antonijus sakė: „Ateina laikas, kai žmonės išprotės, ir jei pamatys ką nors, kuris neišprotėjęs, jie sakys: tu beprotis, nes tu ne toks kaip mes.“
Abba Mojžėjus Egiptietis sakė: „Jei žmogus neteisia savęs, Dievas leidžia jam kristi, kad jis sužinotų savo silpnumą.“
Abba Izidoras teigė: „Būk kaip žmogus, stovintis ant uolos prie jūros. Didžiulės bangos daužysis, bet jos išsisklaidys prieš tvirtumą.“
Abba Poimenas sakė: „Negalima statyti namo nuo viršaus. Nuolankumas yra pamatas – tik ant jo iškyla dangus.“
Abba Sisois sakė: „Kai kurie žmonės atrodo gyvi, bet jų siela mirusi. O kai kurie atrodo mirę, bet juose dega amžinas gyvenimas.“
Abba Lotas atėjo pas abba Juozapą ir tarė: „Tėve, aš pasninkauju, meldžiuosi, apmąstau, kiek tik galiu. Ką dar turėčiau daryti?“ Senolis pakilo, iškėlė rankas į dangų, ir jo pirštai tapo kaip liepsnos. Jis pasakė: „Jei nori, būk visiškai ugnis.“
Abba Makarius sakė: „Tapk kaip miręs žmogus. Niekada nekreipk dėmesio, ar tave giria, ar žemina, ir tavo širdis ras ramybę.“
Abba Ammonas teigė: „Tyla yra dvasinės išminties motina. Kai širdis nutyla, joje pradeda kalbėti Dievas.“
Amma Sinkletikė mokė: „Kai pučia stiprus vėjas, jūreivis stipriau laiko vairą. Taip ir mes, kai kyla pagundos, turime dar labiau laikytis maldos.“
Abba Antonijus sakė: „Didelis darbas laukia žmogaus – pažinti savo nuodėmes ir nematyti kitų klaidų.“
Abba Arsenijus, kadaise imperatoriaus mokytojas, meldėsi taip: „Viešpatie, vesk mane taip, kad mano širdis tylėtų nuo visko, kas nėra Tu.“
Abba Poimenas pasakė: „Žmogus, kuris dengia kito klaidas, panašus į žmogų, kuris uždengia žaizdą – ji gyja. O tas, kuris jas atveria, tik jas gilina.“
Abba Mojžėjus sakė: „Sėdėk savo celėje, ir celė visko tave išmokys.“
Abba Bessarionas, kai buvo paklaustas, ką reiškia būti nuolankiu, atsakė: „Tai būti paskutiniam visame, bet ne savęs niekinti – būti paskutiniam iš meilės.“
Abba Sisois kartą tarė savo mokiniams: „Aš nebijau mirties, nes aš ją matau kiekvieną dieną.“
Abba Agatonas pasakė: „Jei galėčiau, norėčiau surasti raupsuotą žmogų, atiduoti jam savo kūną ir priimti jo ramybę.“
Abba Danielius sakė: „Kaip žuvis negali gyventi sausumoje, taip vienuolis negali gyventi be tylos.“
Abba Teonas mokė: „Jei nori ramybės, neužgauliok, neteisk ir nekalbėk nieko prieš kitą. Tada pamatysi Dievo šviesą.“
Amma Teodora sakė: „Moteris ar vyras, kurie nugalėjo savo pyktį, yra aukščiau už tą, kuris prikelia numirusius. Nes kas valdo savo širdį, valdo gyvenimą.“
Vienas eremitas sakė: „Rūpinkis tylėjimu. Ištuštink protą. Skirk dėmesį savo meditacijai Dievo baimėje, tiek ilsėdamasis, tiek dirbdamas. Jei taip darysi, nebijosi demonų atakų.“
„Sėdėk savo celėje ir tavo cela išmokys visko.“
„Kas trokšta gyventi vienatvėje dykumoje, išvaduojamas iš trijų konfliktų: girdėjimo, kalbos ir regėjimo; jam lieka vienas konfliktas – su geiduliu.“
„Vienuoliui pranešta, kad jo tėvas mirė. Jis atsakė pasiuntiniui: ‘Nesmerk. Mano Tėvas negali mirti.’“
„Tas, kuris visada laiko mirtį prieš akis, visada įveiks savo bailumą.“
„Jei žmogus padarė klaidą ir jos neigia, bet sako: ‘Aš suklydau’, nekartok jam priekaištų, nes sulaužysi jo sielos apsisprendimą.“
„Kas nors paklausė Antono: ‘Ką daryti, kad patikčiau Dievui?’ Jis atsakė: ‘Daryk tai, ką sakau: kur tik eitum, laikyk Dievą mintyse; ką darysi, vadovaukis Šventojo Rašto pavyzdžiu; kur esi, lik ten ir neskubėk judėti.’“
„Visada turėk Dievo baimę prieš akis. Prisimink Jį, kuris suteikia gyvybę ir mirtį. Nekęsk pasaulio ir viso, kas jame. Nekęsk ramybės, kuri kyla iš kūno.“
„Valgyk šiaudus, nešiok šiaudus, miegok ant šiaudų: tai reiškia, niekink viską ir įgyk sau geležinę širdį.“
„Tą, kuris trokšta gyventi vienatvėje dykumoje, išvaduoja iš trijų kovų: girdėjimo, kalbos ir regėjimo; jam lieka vienas mūšis – su geiduliu.“
„Vienas eremitas sakė: ‘Rūpinkis tylėjimu. Ištuštink protą. Skirk dėmesį meditacijai Dievo baimėje, tiek ilsėdamasis, tiek dirbdamas. Jei tai darysi, demonų puolimai nekels baimės.’“
„Jei žmogus padarė klaidą ir jos nepripažįsta, bet sako: ‘Aš suklydau’, nekartok jam priekaištų — nes sugadinsi jo sielos apsisprendimą.“
„Kai kurie žmonės atrodo gyvi, bet jų siela mirusi; kiti atrodo mirę, bet jų viduje dega amžina gyvybė.“
„Vienuoliui pranešė, kad jo tėvas mirė. Jis atsakė: ‘Nesmerk. Mano Tėvas negali mirti.’“
„Tą, kuris visada laiko mirtį prieš akis, niekada nepalaužia bailumas.“
„Evagrijus sakė: ‘Klajojantis protas stiprinamas skaitymu ir malda; geismas tramdomas badu, darbu ir vienatve; pyktis – psalmių giedojimu, kantrybe ir gailestingu veikimu.’“
„Arsenijus visada sakydavo: ‘Kodėl gi, žodžiai, paleidau tave nuo lūpų? Dažnai gailiuosi, kad kalbėjau, bet niekada – kad tylėjau.’“
„Blogis paslėptas žmogaus viduje — regėjimas ir klausymas be meilės žadina savęs teisimą.“