Mintis, kad žmogus be gyvybės ar sąmonės tėra tuščias pavidalas, dažnai aptinkama įvairiose religijose. Ji kyla iš klausimo, kas suteikia gyvybę ir prasmę – ar tai dieviška jėga, siela, ar koks nors vidinis principas. Korane ši tema ryški sura Al-Insan (Žmogus), bet panašių minčių randama ir Biblijoje, hinduizme, budizme bei zoroastrizme.
Korano požiūris: Sura Al-Insan
Korane sura 76, pavadinta Al-Insan (Žmogus), prasideda klausimu apie žmogaus pradžią. Pirmoje eilutėje sakoma: „Ar atėjo žmogui laikas, kai jis nebuvo minimas?” Tai reiškia, kad žmogus kažkada buvo niekas – neegzistuojantis, be vardo ar paminėjimo. Antroje eilutėje: „Iš tiesų, Mes sukūrėme žmogų iš maišyto lašo, bandydami jį, tad padarėme jį girdinčiu, reginčiu.” Čia Allahas aprašo, kaip iš paprasto lašo (spermos ir kiaušinėlio mišinio) sukuriamas žmogus, suteikiant jam jusles ir sąmonę. Be Dievo įsikišimo žmogus liktų nieku – be suvokimo, be gebėjimo girdėti ar matyti pasaulį.
Ši sura tęsia mintį apie gyvenimo bandymus ir pomirtinį atlygį. Žmogus be sąmonės prilyginamas nebaigtam kūriniui, o tik su Dievo suteikta gyvybe jis tampa pilnaverčiu, atsakingu už savo veiksmus. Islame tai primena, kad egzistencija – Dievo dovana, o be Jo valios žmogus grįžta į nebūtį.
Biblija: kūrimas iš dulkių
Biblijoje, tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente, žmogus vaizduojamas kaip sukurtas iš nieko, kol Dievas nesuteikia gyvybės. Pradžios knygoje (2:7): „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įpūtė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.” Čia žmogus pradžioje – tik dulkių pavidalas, be sąmonės, kol Dievas įpučia sielą ar gyvybę.
Psalmių 139:13-16: „Tu sukūrei mano inkstus, mane audei motinos įsčiose… Mano kaulai nebuvo paslėpti nuo Tavęs, kai buvau daromas slaptoje, audžiamas žemės gelmėse.” Tai rodo, kad be Dievo formavimo žmogus – tik neišsivysčiusi medžiaga, be proto ar gyvybės.
Naujajame Testamente, Jono 1:3: „Per Jį atsirado visa, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.” Žmogus be Dievo – niekas, o su Juo – gyvas ir sąmoningas.
Hinduizmas: be atmano – tuščias kūnas
Hinduizme žmogus be sąmonės prilyginamas negyvam kūnui, nes tik atmanas (siela ar savastis) suteikia gyvybę. Atmanas – amžina, nekintanti esmė, susijusi su Brahmanu (visatos principu). Be jo kūnas – tik laikinas indas, kaip drabužis, kurį siela keičia per reinkarnaciją.
Bhagavad Gitoje (2:22): „Kaip žmogus nusimeta senus drabužius ir apsivelka naujus, taip siela nusimeta seną kūną ir pereina į naują.” Be atmano žmogus – niekas, nes neturi tikros egzistencijos; jis tampa tik materija, be suvokimo ar tikslo. Hinduizme sąmonė kyla iš atmano, o be jos gyvenimas – iliuzija (maya).
Budizmas: anatta – nėra pastovios savasties
Budizme idėja dar kitokia: anatta (be savasties) reiškia, kad nėra amžinos sielos ar „aš”. Žmogus – laikinas penkių agregatų (forma, pojūčiai, suvokimas, valia, sąmonė) derinys. Be sąmonės (vijnana) žmogus neegzistuoja kaip vienetas; jis – procesas, kintantis ir tuščias.
Dhammapadoje: „Visi reiškiniai tušti; kas mato tai, tas mato tiesą.” Be sąmonės nėra „žmogaus” – tik tuščias pavidalas, o egzistencija kyla iš priežasties ir pasekmės (karma), ne iš sielos. Budizme mirtis – perėjimas, bet be pastovios esmės žmogus visada „niekas” pastoviu prasme.
Zoroastrizmas: kūnas be fravaši – be gyvybės
Zoroastrizme žmogus sukurtas Ahura Mazdos iš materijos, bet gyvybę suteikia fravaši (siela ar dvasia). Bundahišne: Ahura Mazda sukūrė žmogų kaip tobulą kūrinį, bet be sielos jis – tik pavidalas, kovojantis tarp gėrio ir blogio.
Be fravaši žmogus – niekas, nes siela suteikia pasirinkimą ir nemirtingumą. Zoroastrizme kūnas miršta, bet siela tęsia egzistenciją, grįždama prie Ahura Mazdos.
Ši mintis per religijas rodo, kad žmogus be aukštesnės jėgos – tuščias. Islame ir Biblijoje tai Dievo dovana, hinduizme – amžina siela, budizme – kintantis procesas be esmės, zoroastrizme – dvasia kovoje. Visur pabrėžiama, kad sąmonė – ne atsitiktinumas, o kažkas daugiau nei kūnas. Tai verčia galvoti, kas mes be proto ar gyvybės – gal tik pradžia kažko didesnio.