Angra Mainyu – tai tamsos, melo ir griovimo dvasia zoroastrizmo pasaulėžiūroje, priešprieša šviesos ir išminties dievui Ahura Mazdai. Jo vardas senovės avestų kalba reiškia „blogoji dvasia“ (angra – pikta, destruktyvi; mainyu – dvasia, mintis, jėga). Vėlesnėje persų kalboje jis vadinamas Ahrimanu, o ši sąvoka tapo vienu iš pirmųjų apibrėžtų blogio principų žmonijos religijoje.
Zoroastrizme pasaulis suprantamas kaip dvasinės kovos laukas tarp gėrio (Spenta Mainyu) – kūrybinės, gyvybės suteikiančios jėgos, ir blogio (Angra Mainyu) – griaunančios, klastos ir tamsos dvasios. Abu šie pradai kyla ne iš vienas kito, bet iš žmogaus suvokimo – kaip dvi egzistuojančios tikrovės kryptys, kurias Dievas leido pažinti žmogui, kad šis galėtų laisvai pasirinkti.
Angra Mainyu nėra visagalis ir nėra „antras dievas“. Tai ne Dievui lygi jėga, bet priešininkas, kuris nekuria, o naikina. Jis pasirenka melą (Druj) vietoj tiesos (Aša) ir kovoja prieš visa, kas sukurta Ahura Mazdos valia. Avestoje pasakojama, kad kai Ahura Mazda sukūrė pasaulį šviesos ir tvarkos pavidalu, Angra Mainyu iš pavydumo ir pykčio įsiveržė į kūriniją, atnešdamas ligas, mirtį, melą ir baimę. Jo tikslas – sugriauti dvasinę pusiausvyrą, sumaišyti gėrį su blogiu, kad žmonės nebemokėtų atskirti tiesos nuo klastos.
Zaratustra mokė, kad šios dvi dvasios yra vidinio žmogaus pasaulio atspindys. Kiekviename žmoguje egzistuoja Angra Mainyu šešėlis – pyktis, neapykanta, godumas, melas, abejingumas. Kiekvienas geras veiksmas silpnina šią tamsą, o kiekvienas blogas žodis ar mintis ją sustiprina. Todėl kova tarp šviesos ir tamsos nėra tik kosminė – ji vyksta žmogaus širdyje.
Pagal Avestą, Angra Mainyu yra nežinojimo dvasia, todėl jis gali veikti tik tiek, kiek žmogus leidžia jam veikti per blogą pasirinkimą. Jis gundo, bet nepriverčia – jo galia tėra iliuzija, paremta baime ir melu. Tuo zoroastrizmas labai skiriasi nuo vėlesnių religijų, kuriose blogis įgauna antgamtinę valdžią: Zaratustros mokyme net tamsa priklauso nuo žmogaus sprendimo – ar leisti jai įsiviešpatauti, ar ją įveikti.
Zoroastrizmo eschatologijoje (pasaulio pabaigos mokyme) sakoma, kad Angra Mainyu bus galutinai sunaikintas. Kai ateis Frashokereti – visuotinio atnaujinimo diena, tiesa ir šviesa apvalys visatą. Ugnis ir išlydytas metalas tekės per pasaulį, bet teisieji eis per jį kaip per šiltą pieną, o neteisieji bus apvalyti nuo blogio. Po to Angra Mainyu išnyks amžiams, nes blogis, neturėdamas šviesos šaltinio, negali egzistuoti amžinai.
Senovės Irano mitologijoje Angra Mainyu dažnai vaizduotas kaip demonų valdovas, apsuptas melagingų dvasių (daevas), kurios kursto karus, ligas, neapykantą ir pavydą. Tačiau net šioje tamsioje simbolikoje pabrėžiama, kad jis nekuria nieko naujo – tik iškreipia tai, kas buvo gera. Jo jėga kyla iš žmogaus silpnumo ir iš nežinojimo.
Moraliniu požiūriu Angra Mainyu yra žmogaus vidinio melo personifikacija. Kiekvienas, kuris sąmoningai renkasi neteisingumą, tampa jo įrankiu. O kiekvienas, kuris gyvena pagal gėrio principus – geras mintis, gerus žodžius, gerus darbus – prisideda prie jo pralaimėjimo.
Simboliškai žiūrint, Ahura Mazda ir Angra Mainyu nėra du dievai, o du priešingi būties poliai – šviesa ir tamsa, tvarka ir chaosas, tiesa ir klasta. Žmogus yra tas, kuris pasirenka, kuriame poliuje stovėti. Todėl zoroastrizmas išlieka viena pirmųjų religijų, kur gėrio ir blogio kova ne mistinė, o moralinė – žmogaus atsakomybė už pasaulio kryptį yra esminė.
Angra Mainyu primena, kad blogis nėra svetimas kūrinijai – jis slepiasi žmogaus pasirinkimuose. Bet kaip ir naktis pasibaigia aušra, taip ir tamsa neturi galios, kai žmogus pasirenka šviesą. Ahura Mazda nekovoja ginklu – jis laimi per žmogaus sąžinę. Kai žmogus pasirenka teisingumą, Angra Mainyu netenka galios. Ir šioje tyloje – tarp dviejų dvasių – gimsta tai, ką zoroastrai vadina pasaulio išganymu.