Ahura Mazda – tai aukščiausiasis dievas zoroastrizmo religijoje, šviesos, tiesos ir išminties šaltinis. Jo vardas senovės avestų kalba reiškia „Viešpats Išmintingasis“ (Ahura – „Viešpats“, Mazda – „Išmintis“). Tai dievas, kuris egzistuoja ne kaip kūnas ar atvaizdas, o kaip sąmonė, dvasinė jėga ir moralinis įstatymas, veikiantis visatoje. Zaratustra jį pristatė kaip vienintelį tikrą Dievą, visų gėrio ir tiesos šaltinį, priešpastatydamas jam blogio dvasią – Angra Mainyu (Ahrimaną).
Ahura Mazda nebuvo sukurtas – jis egzistavo visada. Jis yra amžinas, be pradžios ir pabaigos, o visa kūrinija kyla iš Jo išminties. Pagal zoroastrizmo kosmologiją, Ahura Mazda sukūrė pasaulį per savo mintį (Vohu Manah, „Gera mintis“), o kiekviena būtybė atsirado kaip tvarkos (Aša) dalis. Ši tvarka nėra tik fizinė – tai dvasinė struktūra, pagal kurią veikia ir žmogaus sąžinė. Todėl tiesa, teisingumas ir doras elgesys zoroastrizme laikomi dieviškos prigimties.
Zaratustra pirmasis atskyrė Dievo ir blogio jėgų sritis. Ahura Mazda nėra visagalis prievartos prasme – jis valdo per tiesą, o ne per prievartą. Jo priešas – Angra Mainyu, tamsos, melo ir griovimo dvasia, kuri kovoja prieš tvarką (Aša). Tačiau ši kova nėra amžina – galiausiai Ahura Mazda nugalės, o pasaulis bus atnaujintas. Tai vadinama Frashokereti – visuotinio atsinaujinimo ir teisingumo diena, kai gėris galutinai laimės, o visos sielos bus apvalytos.
Ahura Mazda ne tik kūrėjas, bet ir moralinis vedlys. Jis duoda žmogui laisvę pasirinkti tarp tiesos ir melo, tarp šviesos ir tamsos. Ši laisvė – esminė zoroastrizmo dalis: kiekvienas žmogus savo mintimis, žodžiais ir darbais prisideda prie kosminės kovos už gėrį. Todėl garsioji zoroastrinė formulė – „Geros mintys, geri žodžiai, geri darbai“ – yra būdas gyventi Ahura Mazdos valioje.
Skirtingai nei daugelis senovės dievų, Ahura Mazda nevaizduojamas kaip žmogaus pavidalo būtybė. Jis neturi formos, nes yra dvasia, o ne materija. Senovės persų mene kartais jis simboliškai vaizduojamas sparnuotu saulės disku – Faravahar, kuris reiškia dvasinę šviesą ir sielos nemirtingumą, bet pats simbolis nėra jo portretas. Zoroastrai iki šiol garbina Ahura Mazdą ne per atvaizdus, o per ugnį ir šviesą, kurios yra Jo tiesos ženklai. Ugnis šventykloje – tai ne dievas, o Jo buvimo ir tyrumo simbolis.
Istoriškai Ahura Mazdos garbinimas persų kultūroje įgavo valstybinį pobūdį. Achamenidų dinastijos laikais (VI–IV a. pr. Kr.) tokie karaliai kaip Darius I ir Kserksas viešai liudijo savo tikėjimą Ahura Mazda, kurio vardu jie valdė: „Aš esu Darius, karalius pagal Ahura Mazdos valią; Jis suteikė man karalystę, žmones ir įstatymą.“ Šie įrašai rodo, kad zoroastrizmas tuo metu buvo ne tik religinė, bet ir moralinė valstybės filosofija.
Ahura Mazda iš esmės sujungia dvi idėjas – dievišką protą ir moralinę tvarką. Jis nėra tolimas kūrėjas, bet artimas kiekvieno žmogaus sąžinei. Zaratustra mokė, kad tikrasis ryšys su Ahura Mazda pasiekiamas ne per aukas ar ritualus, o per teisingą mintį ir gerą darbą. Tokiu būdu žmogus tampa Jo bendradarbiu pasaulio atnaujinime.
Zoroastrizmo tradicijoje Ahura Mazda vis dar vadinamas „Šviesos Tėvu“, „Išminties Viešpačiu“, „Tiesos Saugotoju“. Jo garbinimas išliko tūkstantmečius – nuo senovės Persijos iki šių dienų Indijos ir Irano zoroastrų bendruomenėse. Nors jo vardas šiandien daug kam primena automobilių markę („Mazda“ pavadinimas sąmoningai pasirinktas pagal šį dievo vardą, simbolizuojant išmintį ir šviesą), jo tikroji reikšmė – dvasinė ir filosofinė.
Ahura Mazda yra ne vien tikėjimo objektas, bet visatos sąmonės įvaizdis. Jis ne sėdi danguje, o gyvena žmogaus sąžinėje – kiekviename tiesos, meilės ir teisingumo veiksme. Jo žinia paprasta, bet gili: pasaulis bus toks, kokį jį sukurs mūsų mintys, žodžiai ir darbai.