At-Tawba yra devintoji Korano sura, turinti 129 eilutes. Jos pavadinimas reiškia „Atgaila“. Tai viena iš vėlyvųjų medinietiškų surų, apreikšta po kovų laikotarpio, kai islamo bendruomenė buvo tapusi stipri politine ir dvasine jėga. Ji išsiskiria tuo, kad prasideda be tradicinės maldos formulės Bismillāh ar-Raḥmān ar-Raḥīm („Vardan Dievo, Gailestingojo, Gailestingo“). Klasikiniai aiškintojai sako, kad taip yra todėl, jog ši sura atėjo kaip įspėjimas ir išlyga – jos tonas rimtas, kovinis, tačiau kartu apimantis atleidimo ir atgailos kvietimą.
Pagrindinė At-Tawba tema – žmogaus ir bendruomenės santykis su Dievu per ištikimybę, pažadus ir tikėjimo veiksmus. Ji prasideda pareiškimu, kad Dievas nutraukia sandorį su stabmeldžiais, kurie laužė savo įsipareigojimus. Tai istorinė nuoroda į laiką, kai kai kurios arabų gentys, sudariusios taikos sutartis su musulmonais, pažeidė jas. Dievas per šią surą paskelbė, kad nuo šiol netikintieji turi keturis mėnesius apsispręsti – priimti tiesą arba nutraukti santykius su musulmonų bendruomene.
Vėliau sura pereina prie raginimo tikintiesiems būti ryžtingiems. Ji kviečia juos nebijoti kovoti už teisingumą, kai tikėjimas puolamas ar kai reikia ginti tiesą. Bet kartu pabrėžiama, kad kova nėra prievarta ar kerštas – tai tarnystė Dievui, reikalaujanti doros, drausmės ir teisingumo. Viena garsi šios suros eilutė sako: „Eikite į kovą tiek lengvai, tiek sunkiai, ir aukokite savo turtą bei gyvybę Viešpaties kelyje.“ Tai ne raginimas smurtui, o metafora – kvietimas veikti dėl teisingumo net tada, kai tai sunku.
At-Tawba ypatinga ir tuo, kad ji kalba apie veidmainius – žmones, kurie išoriškai prisidėjo prie musulmonų, bet viduje nepatikėjo. Jiems skiriama daug vietos, nes ši sura moko, jog tikėjimas turi būti nuoširdus. Dievas sako, kad veidmainiai visada linkę delsti, teisintis, vengti pasiaukojimo, o kai ateina laikas veikti, jie ieško pasiteisinimų. Ši dalis turi gilią moralinę prasmę: netikėjimas nėra vien žodžiai, o širdies būsena, kurią atskleidžia poelgiai.
Tuo pat metu sura pabrėžia, kad Dievas priima nuoširdžią atgailą. Ji ne veltui vadinama At-Tawba – joje daug kartų kartojama, kad Dievas atleidžia tiems, kurie nuoširdžiai grįžta prie Jo. Vienas gražiausių vaizdinių sako, kad „Dievas priėmė trijų, kurie liko atsilikę“, turint omeny tuos, kurie iš pradžių nepakluso kvietimui eiti į mūšį, bet vėliau atgailavo ir išpažino savo silpnumą. Ši scena parodo, kad net silpnumas ir klaidos gali tapti kelrodžiu, jei žmogus neatsitraukia nuo tiesos.
Kita svarbi tema – pasitikėjimas Dievu. Sura moko, kad tikrasis tikintysis nepasikliauna nei skaičiumi, nei jėga, o vien Dievo valia. Istorinėje perspektyvoje tai buvo žinia bendruomenei, kuri ką tik įsitvirtino Arabijos pusiasalyje – išorinė galia neturi tapti išdidumo priežastimi. Tikėjimas, kantrybė ir vienybė yra stipresni nei kariuomenės ar turtai.
Sura taip pat pateikia moralinius principus bendruomenės gyvenimui. Ji nurodo, kaip elgtis su tiems, kurie sulaužė įžadus, kaip tvarkyti santykius su netikėliais, kaip dalyti išmaldą, kad ji pasiektų neturtinguosius, keliautojus, skolininkus ar tuos, kurie tarnauja Viešpaties keliui. Išmaldos sistema čia pateikiama kaip teisingumo priemonė, o ne labdara – tai būdas išlaikyti socialinę pusiausvyrą ir parodyti, kad tikėjimas turi veikti per konkrečius darbus.
Sura užbaigiama šviesos ir atleidimo tonacija. Nors pradžioje ji griežta, pabaigoje Dievas apibūdinamas kaip Gailestingiausias ir Atleidžiantis. Jis sako: „Tada, kai jūs nusigręžiate nuo jų, pasitikėkite Dievu; Jis yra mūsų Globėjas ir mūsų Padėjėjas.“ Ši mintis užbaigia ne tik surą, bet ir visą jos dvasinę esmę – atgaila, ištikimybė ir pasitikėjimas Dievu yra tikroji stiprybė.
At-Tawba yra viena svarbiausių Korano surų, nes ji apjungia dvasinį ir socialinį matmenį: tikėjimą ir veiksmą, atleidimą ir teisingumą, bendruomenės vienybę ir asmeninę atsakomybę. Ji parodo, kad net griežčiausiuose Dievo žodžiuose slypi gailestingumas, o atgaila visada atveria kelią atgal į šviesą.
At-Tawba
1
Tai yra išlaisvinimas iš įsipareigojimų, kuriuos Dievas ir Jo Pasiuntinys buvo sudarę su stabmeldžiais, su kuriais jūs turėjote sutartį.
Dievas skelbia, kad nutraukia taikos susitarimus su tais, kurie juos sulaužė – tai pradžios pareiškimas apie naują tvarką.
2
Tad keliaukite po žemę keturis mėnesius ir žinokite, kad jūs negalite pabėgti nuo Dievo, ir kad Dievas pažemins netikinčiuosius.
Netikintiesiems suteikiamas laikas apsispręsti – tai ne kerštas, o įspėjimas ir galimybė atgailai.
3
Ir tai yra paskelbimas iš Dievo ir Jo Pasiuntinio visiems žmonėms piligrimystės dieną: kad Dievas ir Jo Pasiuntinys nesusiję su stabmeldžiais. Jei jūs atgailausite, tai bus geriau jums; bet jei nusigręšite – žinokite, kad jūs negalite pabėgti nuo Dievo. Džiugink netikinčiuosius skausminga bausme.
Viešai paskelbiama, jog laužantys sandorą negali likti neutralūs – laikas apsispręsti tarp tikėjimo ir priešiškumo.
4
Išimtis taikoma tiems stabmeldžiams, su kuriais jūs sudarėte sutartį ir kurie jos nelaužė bei nerėmė nieko prieš jus – laikykitės su jais sutarties iki jos termino. Dievas myli doruosius.
Teisingumas ir ištikimybė čia išlaikomi – net su netikinčiaisiais privalu elgtis sąžiningai, jei jie elgėsi garbingai.
5
Kai praeis šventi mėnesiai, žudykite stabmeldžius, kur juos rasite, paimkite juos nelaisvėn, apsupkite juos ir pasalos jiems laukite. Bet jei jie atgailaus, atliks maldą ir mokės išmaldą, tada leiskite jiems eiti savo keliu. Dievas – Atlaidus, Gailestingas.
Tai karo teisės aprašymas konkrečiame istoriniame kontekste – tiems, kurie pirmi laužė sutartį ir puolė musulmonus, o ne bendras raginimas smurtui.
6
Jei kuris nors iš stabmeldžių prašo tavo apsaugos, suteik jam ją, kad jis galėtų išgirsti Dievo žodį, o paskui palydėk jį į saugią vietą. Tai todėl, kad jie nežino.
Net priešas turi teisę į prieglobstį ir galimybę išgirsti tiesą – tai unikalus teisingumo principas ankstyvajame islame.
7
Kaip stabmeldžiai gali turėti sutartį su Dievu ir Jo Pasiuntiniu? Tik tie, su kuriais jūs sudarėte sutartį prie Šventojo Namų. Kol jie laikosi jos, laikykitės ir jūs. Dievas myli doruosius.
Dievas primena, kad garbingumas matuojamas darbais – ištikimybė sutartims yra tikėjimo išraiška.
8
Kaip gi jie galėtų turėti sutartį, kai, jei tik jie jus nugalėtų, jie nei dėl ryšių, nei dėl pažadų jums nesigailėtų? Jie jus glosto žodžiais, bet jų širdys pilnos neapykantos, ir dauguma jų yra nedorėliai.
Čia atskleidžiamas veidmainiškas elgesys – išorinė taika slepia priešiškumą širdyje.
9
Jie pardavė Dievo ženklus už menką kainą ir trukdė kitiems nuo Jo kelio. Iš tiesų jų darbai – bevertiški, ir ugnis bus jų buveinė.
Tai moralinis pasmerkimas tiems, kurie išnaudoja tikėjimą kaip priedangą savo naudai.
10
Jie negerbia jokių ryšių su tikinčiaisiais, nei įžadų. Jie yra peržengę ribas.
Dievas apibūdina neteisybę kaip ribų peržengimą – moralinių, ne tik socialinių.
11
Bet jei jie atgailaus, atliks maldą ir mokės išmaldą, tada jie yra jūsų tikėjimo broliai. Mes paaiškiname ženklus žmonėms, kurie supranta.
Atleidimas visada įmanomas – net priešas, atsivertęs ir atgailavęs, tampa broliu tikėjime.
12
Jei jie, sudarę sutartį, laužo ją ir užpuola jūsų tikėjimą, tada kovokite su netikėjimo lyderiais – jiems nėra priesaikos vertės. Galbūt jie liausis.
Dievas leidžia ginti tikėjimą, bet su tikslu – kad smurtas liautųsi ir būtų atkurta taika.
13
Argi jūs nekovosite su žmonėmis, kurie laužė savo priesaikas, mėgino išvaryti Pasiuntinį ir pirmi pradėjo prieš jus? Ar bijote jų? Dievas turi daugiau teisės būti bijomas, jei jūs esate tikintieji.
Tai kvietimas nebijoti žmonių, kai gini tiesą – tikra baimė priklauso tik Dievui.
14
Kovokite su jais – Dievas nubaus juos jūsų rankomis, pažemins juos ir padės jums prieš juos, pagydys tikinčiųjų širdis.
Kova čia suprantama kaip teisingumo atkūrimas ir bendruomenės išlaisvinimas nuo neteisybės.
15
Ir pašalins pyktį iš jų širdžių. Dievas priima, ką nori, atgailaujančiųjų atgailą. Dievas visažinis, išmintingas.
Net po karo ar konflikto galutinis tikslas yra susitaikymas – Dievas nori širdžių ramybės, ne priešiškumo.
16
Ar jūs manėte, kad būsite palikti ramybėje, kol Dievas neparodys, kurie iš jūsų kovoja Jo kelyje ir kurie nesiima draugų išskyrus Dievą, Jo Pasiuntinį ir tikinčiuosius? Dievas mato, ką jūs darote.
Tai priminimas, kad tikėjimas visada išbandomas – per veiksmus, per ištvermę ir per pasirinkimus.
17
Stabmeldžiams nevalia prižiūrėti Dievo mečečių, kai jie liudija netikėjimą prieš save. Jų darbai beverčiai, o ugnis bus jų buveinė.
Šventovės priklauso tiems, kurie tiki ir gerbia Dievą – dvasinis švarumas svarbesnis už formalią valdžią.
18
Tik tie, kurie tiki Dievą ir Paskutinę dieną, atlieka maldą, moka išmaldą ir nebijo nieko, išskyrus Dievą, yra verti prižiūrėti Dievo mečetes. Tokie gali būti tarp vedamųjų tiesiu keliu.
Tikrasis šventumo ženklas – ne kraujas ar giminystė, o širdies nuoširdumas ir pasiaukojimas Dievui.
19
Ar jūs padarėte piligrimų aprūpinimą ir Šventojo Namų priežiūrą lygiaverčiais darbams tų, kurie tiki Dievą, Paskutinę dieną ir kovoja Dievo kelyje? Dievo akyse jie nėra lygūs. Dievas neveda neteisiųjų.
Dievas pabrėžia, kad išoriniai darbai be tikėjimo neturi vertės – dvasia visada virš ritualo.
20
Tie, kurie tikėjo, išvyko ir kovojo Dievo kelyje savo turtu ir gyvybėmis, yra aukštesni laipsniu Dievo akyse. Jie – laimėtojai.
Tikėjimas, pasiaukojimas ir veiksmas dėl tiesos sukuria dvasinį kilnų žmogų.
21
Jų Viešpats jiems skelbia gerą žinią: gailestingumą iš Jo, malonę ir sodus, kuriuose jiems bus nuolatinė laimė.
Atpildas tikintiesiems – ne tik ateities rojus, bet ir vidinė ramybė jau dabar.
22
Jie gyvens ten amžinai. Iš tiesų Dievas turi didį atlygį.
Amžinybė čia suprantama ne kaip tolimas pažadas, o kaip būsena, kurioje širdis ilsisi Dievo artume.
23
O jūs, kurie tikite! Nelaikykite savo tėvų ir brolių draugais, jei jie renkasi netikėjimą vietoj tikėjimo. Kas juos myli labiau už Dievą, tas yra neteisingas.
Tikėjimas turi būti aukščiau už kraujo ryšius – ištikimybė Dievui svarbesnė už šeimos ar genties interesus.
24
Sakyk: jei jūsų tėvai, vaikai, broliai, žmonos, giminaičiai, turtai, kuriuos įgijote, verslas, dėl kurio bijote nuostolių, ar namai, kuriuos mėgstate, jums brangesni už Dievą, Jo Pasiuntinį ir kovą Jo kelyje, tada laukite, kol ateis Dievo sprendimas. Dievas neveda nedorėlių.
Dievas moko, kad tikrasis tikėjimas neatsiejamas nuo prioritetų – jei pasaulietiški dalykai užgožia dvasią, žmogus praranda kryptį.
25
Dievas jums padėjo daugelyje vietų, ir Hunaino dieną, kai didžiavotės savo skaičiumi, bet jis jums nepadėjo, ir žemė, nors ir plati, jums pasidarė ankšta, tada jūs pasitraukėte atgal.
Tai priminimas apie Hunaino mūšį – kai musulmonai trumpam pasitikėjo savo jėga, o ne Dievu, ir patyrė sutrikimą.
26
Tada Dievas siuntė savo ramybę savo Pasiuntiniui ir tikintiesiems, ir pasiuntė nematomas pajėgas, ir nubaudė netikinčiuosius. Toks yra netikinčiųjų atpildas.
Dievas visada sustiprina tuos, kurie ištikimi Jam – per dvasinę paramą ir netikėtą pagalbą.
27
Po to Dievas atleis kam panorės, nes Dievas – Atlaidus, Gailestingas.
Net po klaidų ar nepaklusnumo Dievas palieka kelią atgailai.
28
O jūs, kurie tikite! Stabmeldžiai yra nešvarūs, todėl nuo šių metų tegu jie nebeartėja prie Šventojo Namų. Jei bijote neturto, Dievas jus praturtins iš savo malonės, jei panorės. Dievas visažinis, išmintingas.
Tai nurodymas išlaikyti dvasinį šventovės švarumą – tikėjimo vietos turi būti apsaugotos nuo stabmeldystės.
29
Kovokite su tais, kurie netiki Dievu ir Paskutine diena, nepripažįsta to, ką uždraudė Dievas ir Jo Pasiuntinys, ir nepripažįsta tiesos, kol jie nemokės duoklės su nuolankumu.
Tai kalba apie politinį ir teisinį santykį su bendruomenėmis, kurios priešinasi tiesai – kvietimas teisingumui, o ne kerštui.
30
Žydai sako: „Uzairas yra Dievo sūnus“, o krikščionys sako: „Mesijas yra Dievo sūnus“. Tai jų žodžiai, panašūs į ankstesniųjų netikinčiųjų žodžius. Dievas juos prakeikė – kaip jie gali būti taip klaidingi!
Dievas pasmerkia žmogaus polinkį suteikti dieviškumą kūriniui – tai priminimas, kad Dievas neturi partnerių ar palikuonių.
31
Jie paėmė savo rabinus ir vienuolius, taip pat Mesiją, Marijos sūnų, kaip valdovus vietoj Dievo, nors jiems buvo įsakyta garbinti tik Vieną Dievą. Nėra kito dievo, tik Jis. Šlovė Jam virš to, ką jie priskiria!
Tai perspėjimas dėl dvasinės priklausomybės nuo žmonių – tik Dievas turi aukščiausią autoritetą.
32
Jie nori užgesinti Dievo šviesą savo žodžiais, bet Dievas užbaigs savo šviesą, net jei netikintieji to nekenčia.
Dievo tiesa neišnyksta – ji stiprėja net tada, kai žmonės ją bando slopinti.
33
Jis yra Tas, kuris siuntė savo Pasiuntinį su vedimu ir teisinga religija, kad ją iškeltų virš visų kitų tikėjimų, nors netikintieji to nekenčia.
Dievas pabrėžia, kad tiesa galiausiai triumfuos – ne per prievartą, o per savo vidinę šviesą.
34
O jūs, kurie tikite! Daugelis rabinų ir vienuolių neteisingai naudojasi žmonių turtu ir trukdo nuo Dievo kelio. Tie, kurie kaupia auksą ir sidabrą ir neišlaidauja jų Dievo kelyje, bus kankinami degančia ugnimi.
Tai griežtas moralinis perspėjimas – turtas, nenaudojamas gėriui, tampa prakeikimu, ne palaima.
35
Tą dieną tas auksas ir sidabras bus įkaitinti pragaro ugnyje, ir jų kaktos, šonai bei nugaros bus deginami: „Štai ką jūs kaupėte sau – ragaukite, ką kaupėte!“
Kaupti dėl savęs reiškia prarasti – tik dalijimasis sukuria tikrą vertę.
36
Dievo akyse mėnesių skaičius yra dvylika, taip nustatyta nuo to laiko, kai Jis sukūrė dangus ir žemę; iš jų keturi – šventi. Tai teisinga tvarka. Todėl nekriauskite savęs per juos. Kovokite su stabmeldžiais bendrai, kaip jie kovoja su jumis bendrai. Žinokite, kad Dievas yra su tais, kurie bijo Jo.
Dievas nustatė tvarką net laike – šventi mėnesiai yra skirti ramybei, o ne prievartai, tačiau gynyba leidžiama, kai reikia teisingumo.
37
Mėnesių keitimas yra papildomas netikėjimas – tuo netikintieji yra dar labiau suklaidinti. Jie leidžia vienais metais tai, ką Dievas uždraudė, o kitais metais uždraudžia, ką leido, kad atitiktų savo norus. Jų blogi darbai jiems gražiai atrodo. Dievas neveda netikinčiųjų.
Tai pasmerkimas manipuliacijai su Dievo įstatymais – kai žmogus bando pritaikyti tiesą prie savo naudos, jis praranda orientyrą.
38
O jūs, kurie tikite! Kodėl, kai jums sakoma „Eikite į kovą Dievo kelyje“, jūs prisirišate prie žemės? Ar jūs patenkinti pasaulietiniu gyvenimu labiau nei pomirtiniu? Bet pasaulietinis gyvenimas, palyginti su pomirtiniu, yra tik menkas malonumas.
Dievas smerkia tingumą ir dvasinį sustabarėjimą – tikrasis gyvenimas yra amžinybė, o ne laikina patogumo būsena.
39
Jei jūs neisite, Jis nubaus jus skaudžiai ir pakeis jus kitais žmonėmis, ir jūs Jam nepakenksite. Dievas turi galią viskam.
Tikėjimo kelias negali būti sustabdytas – jei žmogus nenori tarnauti tiesai, Dievas suras kitą, kuris panorės.
40
Jei jūs nepadėsite jam (Pranašui), Dievas jam jau padėjo, kai netikintieji jį išvijo, kai jie buvo oloje, ir jis sakė savo draugui: „Nesijaudink, Dievas yra su mumis.“ Tada Dievas siuntė savo ramybę jam ir sustiprino jį nematomais būdais, ir padarė netikinčiųjų žodžius menkus, o Dievo žodis yra aukščiau. Dievas yra Galingas, Išmintingas.
Tai nuoroda į pranašo pabėgimą į Mediną – kai viskas atrodė prarasta, Dievo ramybė tapo tikrąja apsauga.
41
Eikite į kovą, tiek lengvai, tiek sunkiai, ir aukokite savo turtą bei gyvybes Dievo kelyje. Tai geriausia jums, jei tik žinotumėte.
Dievas ragina veikti dėl tiesos visomis aplinkybėmis – tikėjimas nėra žodžiai, o pasiryžimas.
42
Jei grobis būtų buvęs lengvai pasiekiamas ir kelias trumpas, jie būtų sekę tave, bet sunkumas jiems pasirodė per didelis. Jie prisiekia Dievu: „Jei būtume galėję, būtume išėję su jumis.“ Jie pražudo savo sielas, nes Dievas žino, kad jie meluoja.
Tai apie veidmainius, kurie kalba apie tikėjimą, bet nesugeba jo parodyti veiksmais.
43
Tegul Dievas tau atleidžia! Kodėl tu leidai jiems pasilikti, kol neįsitikinai, kas sako tiesą, o kas meluoja?
Dievas švelniai sudraudžia Pranašą, kad atskyrimas tarp nuoširdumo ir apsimetimo turi vykti laiku.
44
Tie, kurie tiki Dievą ir Paskutinę dieną, neprašo leidimo neiti į kovą su savo turtu ir gyvybe. Dievas žino teisiuosius.
Tikintysis nesiteisina, kai reikia veikti teisingai – tikėjimas pats yra leidimas veikti.
45
Tik tie prašo leidimo, kurie netiki Dievu ir Paskutine diena, ir kurių širdys abejoja – jie svyruoja tarp baimės ir melo.
Abejonė ir apsimetimas yra dvasinė liga, ne išmintis.
46
Jei jie būtų norėję eiti, jie būtų pasiruošę tam, bet Dievas nenorėjo jų išleisti, todėl Jis sulaikė jų širdis, ir jiems buvo pasakyta: „Likite su pasilikusiais.“
Dievas leidžia žmogui likti ten, kur jis pats pasirinko – tingėjimas tampa savęs nubaudimu.
47
Jei jie būtų išėję su jumis, jie būtų tik padidinę jūsų sumaištį, bėgiotų tarp jūsų, sėdami nesantaiką. Tarp jūsų yra tokių, kurie juos klausytų. Dievas žino neteisinguosius.
Veidmainystė bendruomenėje pavojingesnė nei atviras priešas, nes ji ardo iš vidaus.
48
Jie jau anksčiau bandė sėti nesantaiką ir planavo tau kliūtis, kol tiesa nugalėjo ir Dievo planas buvo įgyvendintas, nors jiems tai nepatiko.
Dievo valia galiausiai visada nugali žmonių klastas – net jei tam prireikia laiko.
49
Tarp jų yra tas, kuris sako: „Leisk man pasilikti, ir nevesk manęs į nuodėmę.“ Bet iš tiesų jie patys įkrito į nuodėmę. Pragaras apims netikėlius.
Kai žmogus prisidengia „moralinėmis priežastimis“ vengdamas pareigos, jis išduoda savo širdį.
50
Jei tau pasiseks, jie liūdės; o jei ištiks nelaimė, jie sakys: „Mes buvome atsargūs iš anksto,“ ir nusigręš patenkinti.
Veidmainis džiaugiasi svetima nesėkme ir liūdi dėl svetimos sėkmės – tai tikro netikėjimo požymis.
51
Sakyk: niekas mūsų neištiks, išskyrus tai, ką Dievas mums paskyrė. Jis yra mūsų globėjas. Tegu tikintieji pasitiki Dievu.
Tikintysis mato prasmę net kančioje, nes jo gyvenimas pavestas Dievui.
52
Sakyk: ar jūs laukiate mums ko nors, išskyrus vieną iš dviejų gerų dalykų – pergalės ar kankinystės? O mes laukiame, kad Dievas jus nubaus iš savęs ar mūsų rankomis. Tad laukite – mes taip pat laukiame su jumis.
Tikrasis tikėjimas visada yra laimėjimas – net mirtis tampa pergale, kai širdis rami.
53
Sakyk: aukokite savanoriškai ar priverstinai – iš jūsų nebus priimta, nes jūs esate nedorėliai.
Be nuoširdumo net geras darbas praranda vertę.
54
Jų aukos nepriimamos todėl, kad jie netiki Dievu ir Paskutine diena, ateina į maldą tingiai, ir aukojasi tik todėl, kad žmonės matytų.
Veidmainystė paverčia religiją forma be turinio – tuštuma, skirta įspūdžiui, ne tikrumui.
55
Tegul tavęs nežavi jų turtas ir vaikai. Dievas nori juos jais tik nubausti šiame pasaulyje, o jų sielos išeis netikėjime.
Kartais tai, kas atrodo palaima, iš tiesų tampa išbandymu ir našta.
56
Jie prisiekia Dievu, kad yra iš jūsų, bet jie ne iš jūsų; jie bijo jus labiau nei Dievą.
Baimė žmonių akyse rodo, kad širdis neteko tikro tikėjimo.
57
Jei jie rastų prieglobstį ar urvą, ar vietą pasislėpti, jie bėgtų ten galvomis.
Netikintysis visada ieško pabėgimo, o ne susitaikymo su tiesa.
58
Tarp jų yra tokių, kurie peikia tave dėl išmaldos skirstymo. Jei jiems duodama – jie patenkinti, jei neduodama – jie pyksta.
Savanaudiškumas ir pavydas griauna bendruomenę iš vidaus – Dievas tai atskleidžia per žmonių reakcijas.
59
Jei jie būtų patenkinti tuo, ką jiems davė Dievas ir Jo Pasiuntinys, ir sakytų: „Dievas mums pakanka, Jis suteiks mums savo malonę,“ tai būtų geriau jiems.
Tikėjimas reiškia pasitenkinimą tuo, ką turi – dvasinė ramybė yra tikroji turto forma.
60
Išmaldos skirtos vargšams, stokojantiems, tiems, kurie ją renka, tiems, kurių širdys artinamos, vergų išpirkimui, skolininkams, Dievo kelyje ir keliautojams – taip nurodė Dievas. Dievas viską žino ir yra išmintingas.
Čia pateikiamas socialinio teisingumo pagrindas – pagalba turi būti teisinga, tikslinga ir paremta gailestingumu, ne savanaudiškumu.
61
Tarp jų yra tokių, kurie skaudina Pranašą, sakydami: „Jis viską tiki.“ Sakyk: „Jis tiki Dievu, tiki tikintiesiems ir yra gailestingas tiems, kurie tiki.“ Tie, kurie skaudina Dievo Pasiuntinį, turės skausmingą bausmę.
Dievas gina Pranašą nuo šmeižto – tikėjimo širdis pasitiki, o ne įtarinėja.
62
Jie prisiekia jums, kad jus patenkintų, bet Dievas ir Jo Pasiuntinys vertesni, kad jie stengtųsi Jiems įtikti, jei jie tikrai tiki.
Tikroji pagarba – ne žmonių nuomonėje, o sąžinės santykyje su Dievu.
63
Argi jie nežino, kad tas, kuris priešinasi Dievui ir Jo Pasiuntiniui, turės pragaro ugnį, kurioje liks amžinai? Tai didžiausias pažeminimas.
Nepaklusnumas Dievui yra ne laisvė, o savęs sunaikinimas.
64
Veidmainiai bijo, kad jiems bus apreikšta, kas yra jų širdyse. Sakyk: „Tyčiokitės, jei norite – Dievas atskleis tai, ko jūs bijote.“
Dievas mato net juoką, kuris slepia panieką – kiekviena mintis taps žinoma.
65
Jei juos klausi: „Kodėl jūs juokėtės?“, jie sako: „Mes tik šnekėjomės ir juokavome.“ Sakyk: „Ar jūs juokavote apie Dievą, Jo ženklus ir Jo Pasiuntinį?“
Šventi dalykai nėra pokalbių tema – žodžiai gali tapti nuodėme, jei jų šaknys – panieka.
66
Nesiteisinkite – jūs tapote netikėliais po to, kai tikėjote. Jei mes atleisime daliai jūsų, kitą dalį nubausime, nes jie buvo nusidėjėliai.
Atleidimas priklauso nuo nuoširdumo – Dievas mato, kas iš tiesų gailisi, o kas tik slepiasi po žodžiais.
67
Veidmainiai vyrai ir veidmainės moterys yra vieni iš kitų. Jie liepia blogį ir draudžia gėrį, ir jie susilaiko nuo aukojimo. Jie pamiršo Dievą, todėl Jis juos pamiršo. Iš tiesų veidmainiai yra nedorėliai.
Dievas apibūdina dvasinę puvimo būseną – kai žmogus praranda gėrio jausmą, jis tampa panašus į tuštumą, kurią pats sukūrė.
68
Dievas pažadėjo veidmainiams vyrams ir moterims bei netikintiesiems pragaro ugnį, kurioje jie pasiliks. Tai jiems pakanka. Dievas juos prakeikė, ir jiems bus nuolatinė bausmė.
Tiems, kurie apsimeta tikinčiais, skirta ne fizinė, o dvasinė bausmė – amžinas atskyrimas nuo šviesos.
69
Kaip tie prieš jus – jie buvo stipresni už jus jėga ir turėjo daugiau turto ir vaikų. Jie džiaugėsi savo dalimi, ir jūs džiaugiatės savo dalimi, kaip jie džiaugėsi sava. Jūs kalbate, kaip jie kalbėjo. Jų darbai žlugo šioje ir kitoje gyvasties pusėje. Jie yra pralaimėtojai.
Dievas primena istorijos ciklą – tie, kurie pasididžiavo savo jėga, visada prarado ją kartu su tikėjimu.
70
Ar jiems neatėjo žinia apie tuos, kurie buvo prieš juos – Nojų, Aad, Samūdą, Abraomo tautą, Midjano žmones ir miestus, kurie buvo sugriauti? Jiems atėjo pasiuntiniai su aiškiais įrodymais, bet Dievas jiems nepadarė neteisybės, jie patys nuskriaudė save.
Istoriniai pavyzdžiai parodo, kad dvasinė puikybė visada veda į pražūtį, o ne į laimę.
71
Tikinčios moterys ir vyrai yra vieni kitų globėjai. Jie ragina gėrį, draudžia blogį, atlieka maldą, moka išmaldą ir klauso Dievo bei Jo Pasiuntinio. Jie bus pasigailėti – Dievas galingas ir išmintingas.
Tikėjimas čia apibrėžiamas kaip tarpusavio parama – gėris negali būti asmeninis, jis turi jungti žmones.
72
Dievas pažadėjo tikintiesiems vyrams ir moterims rojų, po kuriuo teka upės, amžiną buveinę ir geresnį prieglobstį Dievo malonėje. Tai didžioji pergalė.
Tikrasis atlygis – vidinė ramybė ir artumas Dievui, o ne pasaulio turtai.
73
O Pranaše! Kovok su netikinčiaisiais ir veidmainiais, būk jiems griežtas. Jų prieglobstis – pragaras, ir kokia bloga tai vieta!
Tai kvietimas ne į neapykantą, o į tvirtumą – tiesa negali nusileisti melui iš baimės ar patogumo.
74
Jie prisiekia Dievu, kad nieko blogo nesakė, tačiau iš tikrųjų jie sakė netikėjimo žodžius ir tapo netikėliais po to, kai patikėjo. Jie kėsinosi į tai, ko negalėjo pasiekti. Jie pyksta tik dėl to, kad Dievas ir Jo Pasiuntinys praturtino juos iš savo malonės. Jei jie atgailautų, tai būtų geriausia jiems. Bet jei nusigręš, Dievas nubaus juos skaudžia bausme šioje ir kitoje gyvasties pusėje. Žemėje jiems nėra gynėjo.
Dievas vis dar palieka kelią atgal net tiems, kurie išdavė – gailestingumas visada atviras atgailai.
75
Tarp jų yra tokių, kurie prisiekė Dievui: „Jei Jis mums duos savo malonės, mes tikrai aukosime ir būsime teisūs.“
Tai pavyzdys, kaip žmogus pažada Dievui tik sunkmečiu, bet pamiršta, kai jam pasiseka.
76
Bet kai Jis davė jiems savo malonę, jie buvo šykštūs ir nusigręžė, o širdys jų tapo nuožmios.
Gerovė be dėkingumo virsta nuodėme – žmogus pamiršta, iš kur kilo jo sėkmė.
77
Todėl Jis įdiegė į jų širdis veidmainystę iki tos dienos, kai jie Jį sutiks, nes jie sulaužė savo pažadą ir melavo.
Veidmainystė tampa vidine būsena – ne tik poelgiu, bet dvasine tamsa.
78
Argi jie nežino, kad Dievas žino jų paslaptis ir jų slaptus pasitarimus? Dievas žino visa, kas paslėpta.
Dievo žinojimas visiškas – nėra vietos veidmainystei ar apgaulei net mintyse.
79
Tie, kurie išjuokia savanorius tikinčiuosius dėl jų aukų ir tyčiojasi iš tų, kurie duoda tik pagal galimybes, – Dievas iš jų juokiasi, ir jiems skirta skausminga bausmė.
Dievas gina nuoširdumą – net mažas geras darbas vertingesnis už veidmainišką dosnumą.
80
Tu gali melstis už juos arba ne – net jei melsies septyniasdešimt kartų, Dievas jiems neatleis. Jie netikėjo Dievu ir Jo Pasiuntiniu. Dievas neveda nedorėlių.
Atleidimas priklauso nuo širdies pokyčio, ne nuo formalaus prašymo – net pranašo malda negali pakeisti kietos širdies.
81
Tie, kurie pasiliko, džiaugėsi, kad neėjo su Pasiuntiniu, ir nemėgo kankintis savo turtu ir gyvybe Dievo kelyje. Jie sakė: „Neikite į karą per karštį.“ Sakyk: „Ugnis pragare yra dar karštesnė.“ Jei jie tik suprastų!
Ironiškas kontrastas – jie vengė karščio, o pasirinko dar didesnį karštį netikėjime.
82
Tegu jie juokiasi mažai ir verkia daug, kaip atlygis už tai, ką jie pelnė.
Tikra sąžinė atsibunda tada, kai juokas virsta gailesčiu – tai dvasinio pabudimo kvietimas.
83
Jei Dievas tave sugrąžins pas kai kuriuos iš jų, ir jie prašys leisti jiems eiti su tavimi, sakyk: „Jūs niekada neisite su manimi ir nekovosite kartu su manimi, nes jūs pirmą kartą sėdėjote namuose. Likite su tais, kurie pasilieka.“
Dievas parodo, kad pasitikėjimas prarandamas per veiksmus, o ne žodžius – ištikimybė turi būti įrodyta.
84
Niekada nemelsk už nė vieną iš jų, kuris mirė, ir nestovėk prie jo kapo. Jie netikėjo Dievu ir Jo Pasiuntiniu ir mirė būdami nedorėliai.
Tai simbolinis įsakymas – malda neturi būti tuščia, ji skirta tiems, kurie bent siekė šviesos.
85
Tegul tavęs nežavi jų turtas ir vaikai. Dievas nori juos jais tik nubausti šioje gyvasties pusėje, ir jų sielos išeis netikėjime.
Kartojamas perspėjimas, kad išorinė sėkmė nėra palaima, kai širdis tuščia.
86
Kai apreikštas posmas: „Tikėkite Dievu ir kovokite kartu su Jo Pasiuntiniu“, turtingieji prašo leidimo pasilikti ir sako: „Palik mus su tais, kurie lieka.“
Pinigai čia tampa baimės priežastimi – turtas, kuris turėtų padėti, virsta dvasine našta.
87
Jie patenkinti būti su pasilikusiais, o jų širdys užantspauduotos, todėl jie nesupranta.
Kai širdis užsidaro, ji nebegirdi net Dievo žodžio – tai dvasinė mirtis dar gyvenant.
88
Bet Pasiuntinys ir tie, kurie su juo, kovoja savo turtu ir gyvybe. Tokiems priklauso gėris, ir jie yra laimėtojai.
Tikėjimo veikimas visada atneša dvasinį pakilimą – tai tikrasis laimėjimas.
89
Dievas jiems paruošė sodus, po kuriais teka upės, ir jie pasiliks ten amžinai. Tai didis laimėjimas.
Atlygis už ištikimybę – ramybė ir amžinybės šviesa.
90
Atsiprašymų prašo ir dykumų arabai, kad jiems būtų leista pasilikti; tie, kurie meluoja Dievui ir Jo Pasiuntiniui, lieka namuose. Skausminga bausmė ištiks netikinčius.
Dievas atskiria tikrus pasiteisinimus nuo apsimetimo – melas, net pateisintas, vis tiek lieka melu.
91
Silpniems, ligoniams ir tiems, kurie neturi kuo eiti, nėra kaltės, jei jie nuoširdžiai ištikimi Dievui ir Jo Pasiuntiniui. Gero neieškoma kaltės. Dievas atlaidus, gailestingas.
Tikėjime vertinama širdis, o ne jėga – nuoširdumas vertingesnis už veiksmą be tikros intencijos.
92
Ir tiems, kurie atėjo pas tave prašydami priemonės kelionei, o tu sakei: „Neturiu kuo jus aprūpinti“, ir jie grįžo verkdami, liūdėdami, kad neturi ką aukoti.
Tai gailestingumo scena – žmonės verkiantys ne dėl stokos, o dėl to, kad negali tarnauti gėriui.
93
Kaltė tenka tik tiems, kurie prašo leidimo pasilikti, nors jie turtingi. Jie patenkinti būti su pasilikusiais, ir Dievas užantspaudavo jų širdis, todėl jie nesupranta.
Turtas be atjautos tampa šarvu nuo tiesos – žmogus girdi, bet nebepriima.
94
Kai grįšite pas juos, jie teisinsis. Sakyk: „Nesiteisinkite, mes jumis netikime. Dievas jau mums parodė jūsų elgesį, ir Jis matys jūsų veiksmus, ir taip pat Jo Pasiuntinys.“ Tada jūs būsite sugrąžinti pas Tą, kuris žino tai, kas paslėpta ir atvira, ir Jis jums praneš, ką jūs darėte.
Teisintis be nuoširdumo beprasmiška – Dievui žinomas kiekvieno veiksmo motyvas.
95
Jie prisieks jums, kad juos pamiltumėte, bet jei juos pamėgsite, Dievas nemėgsta nusidėjėlių.
Dievo vertinimas nepriklauso nuo žmonių palankumo – tiesa nekinta dėl nuomonės.
96
Jie prisiekia jums, kad būtumėte patenkinti jais, bet jei jūs būsite patenkinti jais, Dievas nebus patenkintas tais, kurie maištauja prieš Jį.
Tikrasis vertinimas kyla ne iš žmonių, o iš Dievo – žmogaus nuomonė laikina, o tiesa amžina.
97
Dykumų arabai labiausiai linkę į netikėjimą ir veidmainystę ir linkę nežinoti Dievo nustatytų ribų. Dievas viską žino ir yra išmintingas.
Kaimiškas paprastumas čia nepeikiamas, o pabrėžiamas kaip neišmanymo pavojus – tikėjimui reikia sąmoningumo.
98
Kai kurie dykumų arabai laiko savo aukas nuostoliu ir laukia nelaimių jums. Tegul nelaimės krinta ant jų! Dievas viską girdi ir žino.
Auka be meilės tampa dvasiniu nuostoliu – tikėjimas be džiaugsmo pavirsta tuščiu veiksmu.
99
Bet yra dykumų arabų, kurie tiki Dievu ir Paskutine diena, ir savo aukas laiko priemone priartėti prie Dievo ir sulaukti Pasiuntinio maldos. Iš tiesų tai yra priemonė priartėti – Dievas juos priims į savo gailestingumą. Dievas atlaidus, gailestingas.
Net paprastas žmogus tampa šventas, jei jo širdis tyra – Dievui svarbus ne socialinis statusas, o dvasinė intencija.
100
Pirmieji iš emigrantų ir pagalbininkų bei tie, kurie sekė juos gėriu, – Dievas jais patenkintas, o jie patenkinti Juo. Jis paruošė jiems sodus, po kuriais teka upės, kur jie gyvens amžinai. Tai didis laimėjimas.
Tai pagyros pirmajai musulmonų kartai – jų tikėjimas tapo pamatu visoms ateities kartoms.
101
Tarp dykumų arabų aplink jus ir tarp miesto gyventojų yra veidmainių. Jie atkaklūs blogyje. Tu jų nepažįsti, bet Mes juos pažįstame. Mes nubausime juos du kartus, o tada jie bus grąžinti į didžiąją bausmę.
Dievas mato net tuos, kurie slepiasi už išorinio tikėjimo – Jo teisingumas visada tikslus.
102
Yra ir kitų, kurie prisipažino savo kaltes. Jie sumaišė gerus darbus su blogais. Galbūt Dievas jiems atleis. Dievas atlaidus, gailestingas.
Tai dvasinis pažadas – klaida nėra pabaiga, jei žmogus ją pripažįsta ir nori pasikeisti.
103
Imk iš jų dalį jų turto kaip išmaldą, kad juos apvalytum ir išgrynintum, ir melskis už juos – tavo malda jiems yra ramybė. Dievas girdi ir žino.
Dievas parodo, kad net turtas gali tapti dvasinės atgailos priemone, jei jis naudojamas su nuolankumu.
104
Argi jie nežino, kad Dievas priima atgailą iš savo tarnų ir priima jų aukas, ir kad Dievas – Atlaidus, Gailestingas?
Tai vilties šviesa – Dievas visada laukia žmogaus sugrįžimo, net po daugybės klaidų.
105
Sakyk: „Dirbkite – Dievas matys jūsų darbus, ir Jo Pasiuntinys, ir tikintieji. Tada jūs būsite sugrąžinti pas Tą, kuris žino, kas paslėpta ir kas atvira, ir Jis jums praneš, ką jūs darėte.“
Tikėjimas nėra vien žodžiai – jis turi pasireikšti per veiksmus, kurie tampa sąžinės liudijimu.
106
Yra ir kitų, kurių reikalas atidėtas – ar Jis juos nubaus, ar priims jų atgailą; Dievas viską žino ir išmintingas.
Kai kuriems duodamas laikas – ne todėl, kad jie pamiršti, o kad galėtų atsiversti.
107
Yra tie, kurie pastatė mečetę, kad kenktų, skleisdami netikėjimą ir suskaldymą tarp tikinčiųjų, ir kaip pasalą tiems, kurie kovoja su Dievu ir Jo Pasiuntiniu. Jie prisieks: „Mes norėjome tik gero“, bet Dievas liudija, kad jie meluoja.
Religinis melas yra pavojingiausias – kai šventovė tampa apgaulės priedanga, ji praranda šventumą.
108
Niekada nestok joje maldai. Mečetė, pastatyta nuo pirmosios dienos ant pamato – dievobaimingumo, yra vertesnė, kad joje stovėtum. Joje yra vyrai, kurie mėgsta būti švarūs, ir Dievas myli švariuosius.
Tikėjimo vieta turi būti statoma ne iš akmens, o iš širdies tyrumo.
109
Kas yra geresnis: tas, kuris stato savo pastatą ant Dievo baimės ir Jo palankumo pamato, ar tas, kuris stato ant smėlio krašto, kuris griūva, ir pastatas griūva kartu su juo į pragaro ugnį? Dievas neveda neteisingųjų.
Tikėjimo pamatas turi būti tvirtas – sąžinė, o ne išorinis įvaizdis.
110
Jų pastatytas pastatas išliks jų širdyse abejone iki tol, kol jų širdys bus sudraskytos. Dievas visažinis, išmintingas.
Melas pats sukuria savo bausmę – širdis praranda ramybę, kai ji pastatyta ant netiesos.
111
Dievas nupirko iš tikinčiųjų jų gyvybes ir jų turtą už rojų. Jie kovoja Dievo kelyje – jie žudo ir yra žudomi. Tai tikras pažadas, kurį Jis davė Tautoje, Evangelijoje ir Korane. Kas ištikimesnis pažadui už Dievą? Džiaukitės savo sandoriu, kurį sudarėte. Tai didis laimėjimas.
Tikėjimas čia apibūdinamas kaip sandora su Dievu – mainai tarp laikino ir amžino, tarp kūno ir sielos.
112
Atgailaujantys, garbinantys, šlovinantys, pasninkaujantys, lenkiantys galvas, klūpantys, liepiantys gėrį, draudžiantys blogį ir laikantys Dievo ribas – džiugink tikinčiuosius.
Tikras tikintysis atpažįstamas ne žodžiais, o nuolatiniu dvasiniu darbu.
113
Pranašui ir tikintiesiems nevalia melstis už stabmeldžius, net jei jie būtų giminės, po to, kai jiems paaiškėjo, kad jie pasiliks pragaro gyventojais.
Tai aiškus nurodymas, kad malda turi būti paremta tikėjimo ryšiu, ne vien kraujo saitais.
114
Abraomas meldė savo tėvui atleidimo tik dėl pažado, kurį buvo jam davęs, bet kai paaiškėjo, kad jis yra Dievui priešas, jis nuo jo atsiribojo. Abraomas buvo švelnus ir kantrus.
Net pranašai turi ribas – atjauta neturi tapti kompromisu su neteisybe.
115
Dievas neleidžia žmonėms pasiklysti po to, kai Jis jiems parodė kelią, kol nepaaiškina, ko jie turėtų vengti. Dievas viską žino.
Dievo teisingumas švelnus – Jis visada duoda ženklus prieš teismą.
116
Dievui priklauso dangaus ir žemės karalystė. Jis suteikia gyvybę ir mirtį. Jūs neturite jokio globėjo ar padėjėjo, išskyrus Jį.
Tikėjimo esmė – priklausyti Dievui, o ne pasauliui.
117
Dievas atleido Pranašui, emigrantams ir pagalbininkams, kurie sekė jį sunkumu valandą, po to, kai beveik kai kurių širdys svyravo. Tada Jis priėmė jų atgailą. Jis jiems švelnus ir gailestingas.
Dievas primena, kad net pranašo aplinka buvo išbandyta, tačiau atleidimas visada stipresnis už bausmę.
118
Ir tiems trims, kurie liko atsilikę, kol žemė, nors ir plati, jiems pasidarė ankšta, ir jų pačių sielos jiems pasidarė slegiančios, ir jie suprato, kad nėra kur bėgti nuo Dievo, tik pas Jį. Tada Jis priėmė jų atgailą, kad jie galėtų atgailauti. Dievas – Atleidžiantis, Gailestingas.
Tai viena švelniausių Korano vietų – trijų vyrų istorija, parodanti, kad nuoširdus gailestis visada išgirstamas.
119
O jūs, kurie tikite! Būkite su tais, kurie yra teisingi.
Tai paprasta, bet galinga eilutė – dvasinė draugystė lemia žmogaus kryptį.
120
Nebuvo tinkama Medinos gyventojams ir aplinkiniams arabams pasilikti, kai Pasiuntinys išėjo, ir nesiekti savo labui. Jie nepatiria troškulio, nei nuovargio, nei bado Dievo kelyje, nei žengia žingsnio, kuris supykdytų netikėlius, nei padaro ką nors prieš priešą, kad už tai jiems nebūtų užrašyta gera. Dievas neatleidžia teisingumo stokos.
Dievas mato kiekvieną mažą pastangą – net menkiausias žingsnis dėl tiesos turi vertę.
121
Ir jie neišleidžia jokios sumos, mažos ar didelės, ir neperžengia jokio slėnio, kad jiems nebūtų užrašyta – kad Dievas jiems atlygintų už geriausius jų darbus.
Kiekvienas veiksmas, net mažiausias, yra amžinybės dalis, kai jis padarytas iš meilės Dievui.
122
Negali visi tikintieji išvykti į karą. Kodėl gi iš kiekvienos grupės nepasikelia kai kurie, kad išmoktų religijos ir perspėtų savo tautą, kai jie grįš, kad jie galėtų saugotis?
Dievas nurodo, kad žinios ir tikėjimo mokymas yra toks pat svarbus kaip kova – dvasinis ugdymas yra gynybos dalis.
123
O jūs, kurie tikite! Kovokite su tais netikėliais, kurie yra arti jūsų, ir tegu jie jaučia jūsų tvirtumą. Žinokite, kad Dievas yra su tais, kurie bijo Jo.
Kova čia reiškia ne tik ginklą, bet ir tvirtumą prieš melą ir neteisybę.
124
Kai apreikštas posmas, kai kurie sako: „Kurio iš jūsų tai padidino tikėjimą?“ Tiems, kurie tiki, tai padidino tikėjimą, ir jie džiaugiasi.
Tikras tikėjimas auga iš klausymo – kiekvienas Dievo žodis sustiprina širdį.
125
O tie, kurių širdyse liga, jiems tai prideda netikėjimo prie netikėjimo, ir jie miršta netikėliais.
Tas pats žodis, kuris vieną gydo, kitą pražudo – viskas priklauso nuo širdies būklės.
126
Ar jie nemato, kad jie kiekvienais metais išbandomi vieną ar du kartus, bet vis tiek neatgailauja ir nepamokoja?
Dievas primena, kad išbandymai nėra bausmė, o pamoka – tik nuo žmogaus priklauso, ar jis ją supras.
127
Kai apreikštas posmas, jie žiūri vienas į kitą: „Ar kas nors jus mato?“ – tada nusigręžia. Dievas nusigręžia nuo jų širdžių, nes jie žmonės, kurie nesupranta.
Užsimerkti prieš tiesą reiškia prarasti gebėjimą ją pamatyti – tai vidinis aklumas.
128
Jums atėjo Pasiuntinys iš jūsų pačių – jam skauda dėl jūsų kančių, jis rūpinasi jumis, jis švelnus ir gailestingas tikintiesiems.
Tai vienas šilčiausių apibūdinimų – Pranašas kaip tėvas visai bendruomenei, kurią jis myli.
129
Jei jie nusigręš, sakyk: „Man pakanka Dievo. Nėra kito dievo, tik Jis. Aš pasitikėjau Juo, ir Jis – Didžiojo Sosto Viešpats.“
Suros pabaiga – tai ramybės išpažinimas. Pasitikėjimas Dievu yra galutinis tikėjimo atsakymas į visus išbandymus.