As-Sajda – tai trisdešimt antroji Korano sūra, vadinama „Pagarbos nusilenkimas“ arba „Pagarbos žemai atidavimas“. Ji priklauso mekietiškų surų grupei ir turi trisdešimt penkias eilutes. Ši sūra išsiskiria ypatingu rimtumu ir kvietimu mąstyti apie kūrimo paslaptį, žmogaus prigimtį, pomirtinį teisingumą bei visišką priklausomybę nuo Dievo valios. Jos pavadinimas kilęs iš žodžio „as-sajda“ – nusilenkimas, garbinimo gestas, kuris čia simbolizuoja visišką paklusnumą Aukščiausiajam.
Sūros pradžioje pabrėžiama, kad Apreiškimas nėra žmogaus sugalvotas kūrinys, o kilęs iš Dievo, kuris sukūrė dangų ir žemę per šešias dienas ir įtvirtino visatą savo valdžia. Šis pasaulis nėra atsitiktinis – viskas turi paskirtį, o žmogui primenama, kad jis sukurtas iš dulkių, bet jam suteikta gyvybės dvasia, todėl jis turi atsakomybę už savo veiksmus.
Toliau sūra apmąsto tikėjimo ir netikėjimo kelią. Tie, kurie atmeta tiesą, vaizduojami kaip žmonės, kurių širdys ir klausos gebėjimas užrakinti – jie mato, bet nemato, girdi, bet nesupranta. Jų laukia skaudi bausmė už sąmoningą neigimą. Tuo tarpu tikintieji, kurie išgirsta Dievo žodį ir atsiliepia su pagarba, šlovinami už savo nuolankumą. Kai jie išgirsta Apreiškimą, jie krinta kniūbsčiai, garbina ir šlovina savo Viešpatį – tai viena iš retų vietų Korane, kur skaitytojas taip pat raginamas atlikti nusilenkimą maldos metu.
Sūra toliau kalba apie pomirtinį teisingumą: netikintieji gailėsis matydami tiesą, kai bus per vėlu, o tikintieji atras amžiną ramybę soduose, kur teka upės. Tarp šių dviejų likimų brėžiama aiški dvasinė riba – ne pagal turtus ar padėtį, bet pagal nuoširdumą ir teisingumą.
As-Sajda pabrėžia Dievo išmintį kūrime – nuo pirmojo žmogaus iki visatos sandaros. Jo kūrinija atspindi tiek materialią, tiek dvasinę tvarką. Dievas žino viską, kas paslėpta ir kas atvira, Jo galia apima laiką, erdvę ir žmogaus mintis.
Paskutinėje dalyje pabrėžiama Prisikėlimo diena: žmonės bus atgaivinti taip, kaip dabar iš sausos žemės po lietaus išauga augalai. Prisikėlimas nėra alegorija, o tikra realybė, kurią žmogus privalo pripažinti. Tie, kurie patikėjo ir darė gera, ras atlygį, o tie, kurie paniekino tiesą, praras šviesą visiems laikams.
Sūra užbaigiama raginimu būti kantriems, nes Dievo pažadas tikras. Pranašui liepiama pasitikėti Kūrėju ir likti tvirtam, nepaisant atmetimo. As-Sajda taip tampa ne tik teologiniu mokymu, bet ir dvasinės ištvermės himnu – priminimu, kad nusilenkimas Dievui yra ne vergystė, o laisvė.
As-Sajda
- Alif. Lam. Mim. – Šios raidės žymi paslaptį tarp Dievo ir pranašo, kaip dieviškos kalbos ženklas be žmogiško paaiškinimo.
- Šis Apreiškimas, neabejotinai, yra iš Viešpaties pasaulių Valdovo. – Koranas kilęs tiesiogiai iš Dievo, ne iš žmogaus proto ar kūrybos.
- Ar jie sako: „Jis jį sugalvojo?“ Ne, tai tiesa iš tavo Viešpaties, kad perspėtum tautą, kuriai dar nebuvo siųstas pranašas, kad jie galėtų būti vedami. – Dievas pabrėžia, kad Pranašas nėra kūrėjas, o tik pasiuntinys; jo misija – atgaivinti pamirštą dvasinį kelią.
- Dievas yra tas, kuris sukūrė dangų ir žemę per šešias dienas, o tada įsitvirtino savo sosto valdžioje. – Šešios dienos – simbolinis visatos tvarkos kūrimo laikotarpis; sostas reiškia valdžią ir kontrolę.
- Nėra jums nei globėjo, nei užtarėjo, išskyrus Jį. – Dievo valdžia yra vienintelė ir absoliuti, niekas negali būti tarpininku Jo valiai.
- Jis tvarko visus reikalus iš dangaus į žemę, o paskui jie pakyla pas Jį per dieną, kurios trukmė – tūkstantis metų pagal jūsų skaičiavimą. – Laikas Dievui nėra toks kaip žmonėms; Jo sprendimai apima visus laikus.
- Toks yra žinantis paslaptį ir tai, kas matoma, Galingasis, Gailestingasis. – Dievas pažįsta ir vidinį žmogaus pasaulį, ir visatą – Jo galia derinama su gailestingumu.
- Jis sukūrė žmogų iš molio, iš medžiagos, paimtos iš žemės. – Primename žmogaus kilmę – iš žemės dulkių, kad jis neprarastų nuolankumo.
- Paskui Jis suteikė jam formą ir įkvėpė iš Savo Dvasios, ir suteikė jums klausą, regėjimą ir širdį. Mažai jūs dėkojate! – Dievas ne tik sukūrė kūną, bet ir įkvėpė gyvybės dvasią, suteikdamas sąmonę.
- Jie sako: „Kai mes būsim dulkėmis, ar tikrai būsime prikeliami?“ – Netikėjimas prisikėlimu kyla iš materialaus požiūrio į kūną.
- Sakyk: „Angelas, kuris jus globos, jus paims, ir jūs būsite sugrąžinti pas savo Viešpatį.“ – Mirtis nėra pabaiga, o perėjimas į kitą būties lygmenį.
- Jei tik pamatytum, kai nusidėjėliai nuleidę galvas prieš savo Viešpatį sakys: „Viešpatie, mes pamatėme ir išgirdome, dabar grąžink mus, kad darytume gera.“ – Gailestis po mirties neturi galios – šis prašymas ateina per vėlai.
- Jei Mes būtume norėję, Mes būtume davę kiekvienai sielai jos vadovavimą, bet žodis iš Mano – užpildysiu pragarą džinais ir žmonėmis kartu. – Dievo valia leidžia laisvę pasirinkti, bet ir atsakomybę už pasekmes.
- Paragaukite to, ką užmiršote šią dieną, todėl Mes jus pamiršime; ragaukite amžinosios bausmės už tai, ką darėte! – Teisingumas – atspindys žmogaus veiksmų, ne savivalė.
- Tik tie, kurie tiki Mūsų ženklus, kai jiems jie primenami, krinta kniūbsčiai ir šlovina savo Viešpatį, nepuikybiaudami. – Tikėjimas sukelia ne pasididžiavimą, o nuolankumą.
- Jų šonai atsiskiria nuo lovų, jie meldžiasi savo Viešpačiui iš baimės ir vilties, ir dalijasi tuo, ką Mes jiems davėme. – Tikrieji tikintieji meldžiasi naktimis, kai kiti miega; jų malda iš meilės, o ne baimės.
- Niekas nežino, kas jiems paslėpta kaip atlygis už tai, ką jie darė. – Dangaus dovanos pranoksta žmogaus vaizduotę.
- Ar tas, kuris tikėjo, lygus tam, kuris nusidėjo? Jie nėra lygūs. – Teisingumas grindžiamas dvasiniu pasirinkimu, ne statusu.
- Tie, kurie tikėjo ir darė gera, turės poilsio sodus kaip savo apdovanojimą. – Ramybė po išbandymo yra dvasinis atlygis.
- O tie, kurie atmetė mūsų ženklus, bus įmesti į ugnį: kiekvieną kartą, kai jų oda bus sudeginta, Mes ją pakeisime kita, kad jie ragautų bausmę. – Bausmė ne fizinė, o dvasinė – nuolatinis atsiskyrimas nuo šviesos.
- Mes juos paragavome mažesnės bausmės šiapus, kad jie galėtų sugrįžti. – Žemiškos kančios dažnai yra perspėjimai prieš didesnę pražūtį.
- Kas yra neteisingesnis už tą, kuris priminimus apie savo Viešpatį atmeta ir nusigręžia nuo jų? – Atmetimas – ne nežinojimas, o sąmoningas užsispyrimas.
- Mes tikrai davėme Mozei Knygą. Nebūk abejojantis dėl susitikimo su Juo, ir padarėme ją vadovu Izraelio vaikams. – Mozei priminta, kad įstatymas yra ne politinė, o dvasinė kelrodė.
- Mes paskyrėme tarp jų vadovus, kurie vedė pagal Mūsų įsakymą, kai jie buvo kantrūs ir įtikėjo Mūsų ženklais. – Vadovystė – tai tarnystė, ne valdžia.
- Tavo Viešpats tikrai išspręs tarp jų tą dieną, dėl ko jie ginčijosi. – Tikras teisingumas įvyks ne dabar, o Dievo teisme.
- Ar jiems neparodyta, kiek ankstesnių kartų Mes sunaikinome prieš juos? Jie vaikščiojo jų buvusiųjų vietose. – Istorija yra nuolatinis priminimas tiems, kurie pamiršta.
- Ar jie nemato, kad Mes vedame vandenį į sausą žemę, ir iš jos išaugina augalus, kuriuos valgo jų gyvuliai ir jie patys? – Kūrimo stebuklas kasdienis, bet nepastebimas.
- Jie sako: „Kada bus tas sprendimas, jei jūs sakote tiesą?“ – Netikintieji reikalauja įrodymų, nors įspėjimų pilna aplink.
- Sakyk: „Tą dieną, kai sprendimas ateis, jų tikėjimas nepadės netikėjusiems, ir jiems nebus leista atgailauti.“ – Teismo dieną nebebus laiko ištaisymui.
- Tad nusigręžk nuo jų ir lauk, jie taip pat laukia. – Pranašui liepta būti kantriam: laikas parodys tiesą.
- Jie sako: „Kada gi įvyks tas pažadas, jei jūs sakote tiesą?“ – Netikintieji nekantriai ir su pašaipa laukia teismo, manydami, kad jis niekada neateis.
- Sakyk: „Tą dieną, kai tikėjimas netikėjusiems nepadės, ir jiems nebus suteikta malonė, jie liks be užtarimo.“ – Tikėjimas, kuris ateina per vėlai, nebegali išgelbėti nuo pasekmių.
- Todėl nusigręžk nuo jų ir lauk, jie taip pat laukia. – Pranašui liepta būti kantriam: kiekvienas turi savo laiką ir atsiskaitymo valandą.
- Šlovė tam, kuris valdo dangų ir žemės karalystes, ir viską, kas tarp jų – Jis yra visagalis, išmintingas. – Sūra užbaigiama šlovinimu, primenančiu, kad visa galia ir išmintis priklauso tik Dievui.
- Jis yra tas, kuris suteikia gyvybę ir sukelia mirtį, ir prie Jo jūs visi būsite sugrąžinti. – Užbaigiamoji eilutė pabrėžia gyvenimo ciklo pilnatvę – nuo kūrimo iki sugrįžimo pas Kūrėją.