Al-Wahidi (†1076 m.) traktatas „Asbāb al-Nuzūl“ – vienas svarbiausių ir seniausių islamo egzegetinės literatūros (tafsiro) kūrinių, skirtas paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo apreikštos atskiros Korano eilutės. Šis veikalas laikomas pirmuoju sistemingu bandymu surinkti ir užfiksuoti visas žinomas apreiškimo priežastis, perduotas iš pranašo Muhammado laikų ir ankstyvųjų musulmonų bendruomenės.
Jo autorius, Abū al-Hasan ʿAlī ibn Ahmad al-Wāhidī an-Nīsābūrī, gyveno XI amžiaus Nishapūre (dabartinis Irano šiaurės rytų regionas) ir buvo garsus kalbininkas bei teologas, susijęs su ašaritinės (Ašʿarī) teologijos mokykla. Jis priklausė aukštos mokslinės kultūros aplinkai, kurioje Korano aiškinimas buvo glaudžiai susijęs su kalbotyra, istorija ir teise.
Traktatas parašytas arabų kalba apie 1050–1075 m., o jo apimtis siekia apie 300 puslapių (kai kuriuose leidimuose – iki 350). Knyga sudaryta pagal suras (Korano skyrius), pradedant al-Fātiha ir baigiant an-Nās. Po kiekvienos eilutės autorius nurodo, dėl kokio įvykio ar klausimo ji buvo apreikšta, kas buvo dalyvavęs, ir kokią žinią pranašas perdavė bendruomenei.
Al-Wahidi rėmėsi ankstesniais žodiniais šaltiniais ir perdavimo grandinėmis (isnād), nurodydamas kiekvieną pasakojimą kaip liudijimą – kas iš pranašo draugų (sahabų) jį perdavė, kas jį girdėjo, ir kaip jis buvo užrašytas. Tokia dokumentinė forma suteikė veikalui didelį autoritetą: jis laikomas „moksliniu tiltu“ tarp hadithų (tradicinių pranašo pasakojimų) ir tafsiro (Korano aiškinimo).
Turinyje gausu istorinių epizodų. Pavyzdžiui, aiškinama, kad:
– 24-oji sūra An-Nūr buvo apreikšta po neteisingų kaltinimų A’išai, pranašo žmonai, ir tapo moralinės teisės pamatu;
– 8-oji sūra Al-Anfāl pasirodė po Badr mūšio, kai kilo ginčai dėl karo grobio padalijimo;
– 111-oji sūra Al-Masad buvo apreikšta apie Abu Lahabą – pranašo priešą, išjuokusį jo žinią.
Toks istorinės medžiagos surinkimas leido tiksliai matyti, kokiu metu ir kokiu tikslu buvo apreikštos skirtingos Korano dalys, ir padėjo atskirti bendro pobūdžio Dievo įsakymus nuo tų, kurie buvo skirti konkretiems atvejams.
Religiniu požiūriu traktatas turi dvejopą reikšmę. Viena vertus, jis giliai istorinė knyga, atskleidžianti islamo pradžios laikotarpio gyvenimą, socialinius santykius, politines įtampas ir moralinius išbandymus. Kita vertus, tai teologinis veikalas, kuriame apreiškimas suvokiamas kaip gyvas procesas: Dievas kalba žmonėms reaguodamas į jų veiksmus, todėl kiekviena eilutė yra ne tik šventas tekstas, bet ir istorinis dialogas tarp žmogaus ir Kūrėjo.
Vėlesni komentatoriai – as-Suyūtī, al-Tabari, Ibn Kathir – savo darbuose rėmėsi būtent al-Wahidi rinkiniu. Net šiandien jo „Asbāb al-Nuzūl“ išlieka vienu pagrindinių šaltinių islamo hermeneutikos studijose, naudojamu tiek religiniuose universitetuose, tiek istoriniuose Korano tyrimuose.
Citatos
1. „Kai buvo apreikštas žodis: ‘Pradėk Viešpaties, kuris tave sukūrė, vardu’, – Pranašas buvo Hiros oloje, mąstydamas apie kūriniją.“
(apie pirmąją apreikštą eilutę – Al-‘Alaq 96:1)
2. „Šis posmas buvo apreikštas, kai Abū Lahabas prakeikė Pranašą, sakydamas: ‘Tegul tau nepasiseka!’ – ir Dievas atsakė: ‘Tepražūva Abu Lahabas rankos, ir pats jis žus.’“
(Al-Masad 111:1)
3. „Kai musulmonai ginčijosi dėl karo grobio po Badr mūšio, Dievas apreikšdamas tarė: ‘Grobiui priklauso Dievui ir Jo pasiuntiniui.’“
(Al-Anfāl 8:1)
4. „A’išą apkalbus neteisingai, kai kurie tikintieji dvejojo, o kiti tylėjo. Tada buvo apreikštos eilutės, kurios ją išteisino ir perspėjo: ‘Tie, kurie skleidžia melą, yra prakeikti.’“
(An-Nūr 24:11)
5. „Kai Pranašas pasakė ‘Kas padės man skleisti žinią?’, o jo pusbrolis ‘Alis atsistojo ir tarė: ‘Aš būsiu tavo pagalbininkas’, – tuomet buvo apreikšta eilutė: ‘Įspėk savo artimuosius.’“
(Aš-Šuarā 26:214)
6. „Kai žydai paklausė apie sielos prigimtį, Pranašas laukė Dievo atsakymo, ir tada pasirodė žodis: ‘Siela yra iš mano Viešpaties reikalų, o jums duota mažai žinių.’“
(Al-Isrā’ 17:85)
7. „Kai kai kurie sakė: ‘Kodėl jam neatskleidžiamas stebuklas iš dangaus?’, Dievas tarė: ‘Ženklai yra tik pas Dievą, o aš tik įspėjantis pasiuntinys.’“
(Al-‘Ankabūt 29:50)
8. „Kai musulmonai pasitraukė iš Uhudo mūšio, Dievas jiems sakė: ‘Ne nusivylimas, o bandymas – kad būtų atskirti tikintieji nuo veidmainių.’“
(Āl ‘Imrān 3:140)
9. „Buvo žmogus, kuris duodavo labdarą tik tam, kad jį matytų žmonės. Tuomet Dievas apreikšdamas perspėjo: ‘Vargas tiems, kurie savo maldas daro tik kad būtų matomi.’“
(Al-Ma‘ūn 107:4–6)
10. „Kai pranašas Juozapas buvo minimas, kai kurie sakė, kad Koranas tik pasaka. Tada buvo apreikšta: ‘Tai nėra pasakos, bet ženklai tiems, kurie tiki.’“
(Yūsuf 12:111)
11. „Kai viena moteris pasiskundė, kad jos vyras pasakė ‘Tu esi man kaip mano motinos nugara’, Dievas atsiuntė įstatymą: ‘Tie, kurie prisiekia savo žmonas, tegu atgailauja, nes Dievas atlaidus.’“
(Al-Mujādilah 58:2–3)
12. „Kai pranašas nutylėjo klausimą apie Tris Uolas (grotas), laukdamas įkvėpimo, Dievas jį pamokė: ‘Nesakyk: padarysiu tai rytoj, jei Dievas to nepanorės.’“
(Al-Kahf 18:23–24)
13. „Kai musulmonai klausė, ar galima gerti vyną, buvo apreikšta: ‘Vynas ir lošimai – velnio darbai; venkite jų.’“
(Al-Mā’idah 5:90)
14. „Kai kai kurie sakė, kad turtingieji turi būti labiau vertinami, Dievas tarė: ‘Tikintysis ir netikintysis nėra lygūs.’“
(As-Sajdah 32:18)
15. „Kai pranašas liūdėjo dėl netikinčiųjų, Dievas jį guodė: ‘Tu negali priversti klausytis mirusiųjų, nei padaryti aklųjų reginčiais.’“
(Ar-Rūm 30:52)