Žodis malefici kilęs iš lotynų kalbos šaknų malum („blogis“) ir facere („daryti“) – pažodžiui reiškia „tie, kurie daro blogį“ arba „blogio veikėjai“. Antikos ir viduramžių lotynų kalboje šis terminas turėjo kelias reikšmes: teisiniame kontekste jis reiškė nusikaltėlį ar kenkėją, o religinėje ir maginėje kalboje – burtininką, kuris daro žalą per magiją. Todėl maleficus buvo priešingybė magui ar sapienti – ne išminčius, ieškantis dieviškos tvarkos, bet tas, kuris ją laužo.
Klasikinėje lotynų literatūroje malefici dažnai minimi šalia venefici – „nuodytojų“. Šie žodžiai tapo beveik sinonimais, nes daugelis maginių praktikų buvo siejamos su gėrimų, tepalų ar nuodų gaminimu. Romėnų teisėje maleficium reiškė bet kokį blogą veiksmą, atliekamą su antgamtine pagalba: kerus, prakeikimą, ligų ar nelaimių sukėlimą. Tokie veiksmai buvo laikomi pavojingais valstybės tvarkai, nes pažeisdavo dievų ir žmonių santarvę.
Viduramžiais terminas malefici įgavo dar tamsesnį atspalvį. Krikščioniškoje teologijoje juo imta vadinti raganas, burtininkus ir nekromantus, kurie bendradarbiauja su demonais. Tokie žmonės, manoma, sudarė sandorį su velniu, kad įgytų galių. Skirtingai nuo teurgų ar dieviškųjų magų, kurie siekė pažinti Dievo kūriniją, malefici naudojo jėgas savanaudiškiems ar destruktyviems tikslams – kerštui, troškimui, valdžiai ar pavydui patenkinti.
„Arbatel of Magick“ kontekste malefici minimi kaip priešingybė tikriesiems magis. Autorius perspėja, kad daugelis žmonių painioja šiuos du dalykus: kaip rašė Mirandola, „mažai kas supranta, bet daugelis smerkia, ir kaip šunys loja ant to, ko nepažįsta“. Taigi, nors malefici yra tie, kurie piktnaudžiauja dvasinėmis galiomis, pati magija (kai ji dieviška ir tyrų tikslų) nėra bloga. Būtent dėl maleficorum veiklos magijos menas įgijo blogą vardą, o pati sąvoka magus tapo suteršta.
Gnostinėje ir teurginėje filosofijoje malefici atstovauja žinojimo be dorybės pavyzdį. Tai tie, kurie įgyja galių, bet praranda supratimą. Jų magija paremta prievarta, o ne harmonija; jie veikia prieš gamtos tvarką, o ne su ja. Tokie žmonės laikomi pavojingais ne todėl, kad valdo jėgas, o todėl, kad jų nevaldo.
Etymologiškai įdomu, kad maleficium vėliau virto bendriniu žodžiu „raganystė“ daugelio Europos kalbų tradicijoje. Pavyzdžiui, senoji prancūzų maléfice reiškė žalingą burtą ar prakeikimą, o lotyniškoje Malleus Maleficarum („Raganų kūjis“, 1487) šis žodis tapo pagrindiniu įrankiu apibrėžti tuos, kurie esą „kenkia pasauliui per velnio pagalbą“.
Tad malefici nėra tiesiog burtininkai – jie simbolizuoja žinojimą be šviesos, dvasinį nukrypimą, kai žmogus naudoja kūrinijos dėsnius be dėkingumo tam, kuris juos sukūrė. Tuo tarpu magus arba sapiens Arbatelio supratimu yra tas, kuris bijo Dievo ir todėl turi valdžią virš dvasinių jėgų.