Barbelas – tai vienas iš esminių gnostinės kosmologijos simbolių, dažniausiai minimas Jono apokrife ir kituose Nag Hamadžio bibliotekos raštuose. Šis vardas apibūdina ne tiek asmenį, kiek dvasinį principą – pirmąją būtybę, atsiradusią iš neapibrėžiamojo Dieviškojo Vienio. Gnostinėje pasaulėžiūroje viskas prasideda nuo Vienio – tobulos, neišreiškiamos šviesos ir sąmonės šaltinio, kurio negalima apibrėžti jokiais žodžiais ar formomis. Kai šis Vienis išreiškia pats save, iš Jo pasirodo pirmoji emanacija – Barbelas.
Barbelas dažnai vadinama Pirmąja Mintimi (Prōtennoia), nes ji kyla iš Dievo proto kaip Jo savimonės atspindys. Ji nėra sukurta, nes gnosticizme kūrimas reiškia veiksmą materijos lygmenyje. Barbelas – tai dvasinė savybė, atsirandanti ne laike, o amžinybėje, kaip šviesos spindulys iš šviesos. Todėl gnostikai ją vadino pirmine šviesa, nematoma jėga ar Motina-Tėvu. Jos būtybė yra visiškai tyra, skaidri ir suderinta su Tobulybe, iš kurios ji išsiskleidė.
Tekstuose ji apibūdinama įvairiais vardais: Pirmasis Žmogus (Anthrōpos), Šventoji Dvasia, Nemirtingoji Mergelė, Trigubai galingoji, Trigubai vadinamoji. Šie pavadinimai atspindi gnostinę mintį, kad Barbelas yra androginiška – turinti ir vyrišką, ir moterišką principą viename. Toks apibūdinimas nėra susijęs su lytimi biologine prasme, bet rodo, kad joje nėra priešybių, ji yra visa apimanti vienovė. Ji personifikuoja tiek dieviškąjį aktyvumą (Tėvą), tiek priimantį pradą (Motiną).
Barbelas yra pirmasis Visatos eonas – tai reiškia dvasinę sferą, pasaulį ar principą, iš kurio kyla kiti dvasiniai pasauliai. Iš jos, pasak Jono apokrifo, gimsta tolesnės emanacijos: Protas (Nous), Tiesa (Aletheia), Gyvybė (Zoe), Žodis (Logos), Žmogus (Anthrōpos) ir kiti eonai, sudarantys pilnatvės (Pleromos) pasaulį. Todėl Barbelas laikoma visų dvasinių būtybių motina – pirmine siela, iš kurios teka dieviškoji šviesa į visatą.
Gnostinėje teologijoje Barbelas užima vietą tarp neapreikštos Tobulybės ir visų kitų pasaulių. Ji veikia kaip tarpininkė tarp Aukščiausiojo Dievo, kuris lieka be vardo, ir visų vėlesnių kūrinių. Štai kodėl tekstai ją vadina Apvaizda (Pronoia) – ji rūpinasi viskuo, kas gimsta iš šviesos. Jos esmė – pažinti Vienį ir atspindėti Jo šviesą. Tokiu būdu per Barbelą prasideda dieviškasis pažinimo ciklas: iš Vienio sklinda Mintis, iš Minties – Žodis, iš Žodžio – Gyvybė, o iš jų formuojasi visa Pleroma.
Barbelas taip pat suvokiama kaip dieviškosios Išminties įsikūnijimas. Kai kur ji tapatinama su Sofija, tačiau gnostiniuose raštuose tai nėra tas pats veikėjas: Sofija yra vėlesnė emanacija, kurios troškimas savarankiškai pažinti Vienį sukelia kosminį nesuderinamumą – materijos atsiradimą. Barbelas gi stovi anapus šios klaidos, ji išlieka tyra, visada suderinta su šviesos pradu. Dėl šios priežasties ji vadinama Barbelo šlove – šviesos spindesiu, kuris neblėsta.
Etymologiškai vardas Barbelo neturi visiškai aiškios kilmės. Kai kurie mokslininkai jį sieja su semitišku žodžiu b’r ba‘el – „Dievo sūnus“ arba „Dievo išraiška“, kiti – su senovės Egipto dieviškais moteriškais vardais, reiškiančiais kūrybinę motiną. Tačiau dauguma sutaria, kad šis vardas buvo mistinis epitetas, skirtas apibūdinti pirminį dvasinį aspektą, kuris negali būti tiksliai išverstas.
Religiniu požiūriu Barbelas įkūnija dieviškosios savimonės prabudimą. Tai akimirka, kai amžinoji Tyla ir Šviesa atsispindi pati savyje ir gimdo mintį. Iš šio akto kyla visa būtis, visa šviesa, visas pažinimas. Barbelas – tai ne tik pradžia visų pasaulių, bet ir tikroji sielos kilmė. Žmogaus dvasinė kelionė gnostiko akimis – tai sugrįžimas į Barbelą, į pirmapradę šviesos sferą, iš kurios visa atsirado.
Todėl gnostinėje tradicijoje sakoma, kad pažinęs save, žmogus pažįsta savo kilmę, o pažinęs kilmę, grįžta į Vienį per Barbelą – į šviesos gelmę, kurioje nėra nei pradžios, nei pabaigos, tik amžina sąmonės pilnatvė.