An-Nāzi‘āt – 79-oji Korano sura, turinti 46 eilutes. Jos pavadinimas reiškia „Ištraukiantieji“ arba „Plėšiantieji sielas“ ir kilo iš pirmųjų eilutės žodžių, kuriuose minima paslaptinga būtybių grupė – angelai, atliekantys mirties ir prisikėlimo veiksmą. Ši sura priklauso ankstyvajam Mekos laikotarpiui, todėl jos tonas stipriai retorinis, kupinas klausimų, prieštarų ir dangiškos įtampos. Ji priklauso prie tų tekstų, kurie pranašo Mahometo laikais buvo skaitomi viešai, siekiant sukrėsti klausytojus ir pažadinti juose sąmoningumą apie mirtį, atpildą ir Dievo galią.
Sura prasideda keletu priesaikų, kuriose Dievas prisiekia įvairiomis dvasinėmis jėgomis: „Tais, kurie ištraukia (sielas) smarkiai, tais, kurie švelniai ištraukia, tais, kurie plaukia lengvai, tais, kurie lenktyniauja pirmyn, tais, kurie tvarko reikalus.“ Aiškintojai nurodo, kad šie „ištraukiantieji“ – tai angelai, siunčiami paimti žmonių sielų: teisiųjų – švelniai, tarsi vėjas, o nedorųjų – skausmingai ir smarkiai. Tokiu būdu sura jau pirmuose žodžiuose nustato dvasinę temą – tai pasaulio pabaigos, mirties ir prisikėlimo meditacija.
Toliau kalbama apie Teismo dienos sukrėtimą: žemė drebės, kalnai pajudės, širdys bus apimtos baimės. Tai apokaliptinė vizija, kuri Korane pasikartoja kelis kartus, bet čia pateikiama itin dramatiškai. Žmonės klaus: „Ar mes tikrai būsime sugrąžinti taip, kaip buvome?“ ir su ironija pridurs: „Tai bus nuostolinga sugrįžimo atveju.“ Tačiau atsakymas griežtas: „Tai bus tik vienas trimitas, ir štai jūs visi atsidursite ant žemės.“ Ši eilutė apibūdina prisikėlimo akimirką kaip staigų, neišvengiamą įvykį, kuris panaikins visus žmogaus pasiteisinimus.
Sura turi ir istorinį epizodą, susijusį su Mozės ir faraono susitikimu. Dievas siunčia Mozę pas faraoną su žodžiais: „Eik pas jį, nes jis peržengė ribas.“ Mozė kalba apie vienintelį Dievą, o faraonas atsako puikybe: „Aš esu jūsų viešpats aukščiausias.“ Už tai jis nubaustas – šis epizodas tampa simboline žinia visiems, kurie pasikliauja savo galia ir turtu, pamiršdami, kad žmogaus valdžia laikina.
Po faraono istorijos sura grįžta prie kosminių ženklų: dangus pakeltas be atramų, žemė išskleista, kalnai įtvirtinti, o vanduo ir ganyklos duotos žmonių naudai. Tai priminimas, kad visa kūrinija liudija tvarką ir tikslą, todėl neteisinga manyti, jog žmogaus gyvenimas baigiasi beprasmiai. Dievas, kuris sukuria iš nieko, gali lengvai sugrąžinti į gyvenimą ir mirusius.
Vėliau tekstas kalba apie dvi žmonių kategorijas: tuos, kurie bijo savo Viešpaties ir suvaldo savo troškimus, ir tuos, kurie renkasi pasaulio malonumus. Pirmieji ras prieglobstį Rojų, antrieji – ugnį. Šis kontrastas paprastas, bet griežtas: dvasinė drausmė yra tikroji laisvė, o pasidavimas troškimams – dvasinė nelaisvė.
Paskutinėje dalyje Dievas kreipiasi į pranašą: „Jie klausia tavęs apie Valandą – kada ji ateis?“ Atsakymas: „Tavo pareiga – tik įspėti; jos žinojimas pas Viešpatį.“ Tai primena, kad žmogui nelemta žinoti pasaulio pabaigos laiko, nes svarbiau yra būti pasiruošusiam kasdien – dvasine prasme.
Sura baigiasi raminančiu, bet kartu griežtu priminimu: kai ateis ta valanda, žmonės atrodys tarsi tik trumpai pabuvę žemėje – vieną rytą ar vieną vakarą. Tai subtili, bet gili mintis: gyvenimas, kuris dabar atrodo ilgas, amžinybės akivaizdoje pasirodys buvęs akimirka.
„An-Nāzi‘āt“ sujungia du lygmenis – kosminį ir vidinį. Viena vertus, ji kalba apie pasaulio pabaigos sukrėtimus, angelus ir prisikėlimą. Kita vertus, tai vidinė kelionė – priminimas, kad kiekvieno žmogaus „valanda“ ateina su jo pačio mirtimi. Ši sura kviečia žmogų nebijoti pabaigos, bet bijoti tuščio gyvenimo, praleisto be prasmės.
Dėl savo ritmo, jėgos ir poetinio skambesio ši sura dažnai recituojama vakaro maldose, taip pat laidotuvių metu ar minint mirties metines. Ji sužadina sąžinę ir primena apie būtinybę gyventi taip, kad prisikėlimo diena būtų sutikta ne su baime, o su ramybe.
An-Nazi’at
1
„Prisiekia tais, kurie smarkiai ištraukia (sielas),“
Tai angelai, pasiųsti paimti neteisiųjų sielas – jų išėjimas sunkus ir skausmingas.
2
„Ir tais, kurie švelniai ištraukia,“
Tai angelai, atnešantys mirtį teisiems – jų sielas jie paima ramiai, be kančios.
3
„Ir tais, kurie plaukia lengvai,“
Angelai, vykdantys savo misiją tobulai, be pasipriešinimo, kaip sklandus dvasinis vėjas.
4
„Ir tais, kurie lenktyniauja pirmyn,“
Aprašomi dvasiniai pasiuntiniai, skubantys vykdyti Dievo įsakymus.
5
„Ir tais, kurie tvarko reikalus.“
Tai angelai, prižiūrintys pasaulio tvarką – gyvenimą, mirtį ir likimus.
6
„Tą dieną, kai sukrės drebulys,“
Tai pirmasis pasaulio pabaigos sukrėtimas – visatos drebėjimas.
7
„Kurį seks dar vienas sukrėtimas,“
Antrasis trimitas – mirusieji bus prikelti ir sugrąžinti į gyvenimą.
8
„Širdys tą dieną virpės iš baimės,“
Žmonės pajus dvasinį siaubą, suvokdami tikrovės neišvengiamumą.
9
„Jų akys bus nuleistos.“
Tai kaltės ir nuolankumo ženklas – žmogus negalės pakelti žvilgsnio iš gėdos.
10
„Jie sako: Ar mes tikrai būsime sugrąžinti taip, kaip buvome?“
Netikintieji abejingai klausia, netikėdami prisikėlimu.
11
„Ar po to, kai būsime kaulai, suirę?“
Žmogaus abejonė dėl atgimimo – materialus mąstymas, ribojantis tikėjimą.
12
„Jie sako: Tai bus nuostolingas sugrįžimas!“
Ironiškas prieštaravimas, pasakytas su panieka – tarsi jie išjuoktų Dievo pažadą.
13
„Tai bus tik vienas trimitas,“
Dievo galia pasireikš vienu įsakymu – joks procesas neužtruks.
14
„Ir štai jie bus ant žemės paviršiaus.“
Staigus prisikėlimas – visi žmonės iškils iš kapų, pasirengę teismui.
15
„Ar atėjo tau Mozės istorija?“
Dievas primena pranašo Mozės susidūrimą su tironija – pamoka visoms kartoms.
16
„Kai jo Viešpats pašaukė jį šventame slėnyje Tuva,“
Tai dvasinė vieta, kur Mozė gavo apreiškimą ir misiją.
17
„Eik pas faraoną, nes jis peržengė ribas.“
Faraonas simbolizuoja žmogišką puikybę ir valdžios garbinimą.
18
„Ir sakyk jam: Ar nori apsivalyti?“
Dievas kviečia net tironą į dvasinį atgimimą – tikėjimo pasiūlymas teikiamas visiems.
19
„Ir aš tave vesiu tavo Viešpaties keliu, kad Jo bijotum.“
Mozės misija – priminti Dievo gailestingumą ir kartu Jo galią.
20
„Tada jis parodė jam didį ženklą.“
Tai stebuklas – Mozės lazda pavirsta gyvate, įrodydama dievišką tiesą.
21
„Bet jis (faraonas) atmetė ir nepakluso.“
Nepaisydamas ženklų, jis sąmoningai atmetė tiesą – puikybės ir valdžios pagundytas.
22
„Tada jis atsigręžė ir ėmė veikti (prieš tiesą).“
Faraonas ne tik ignoravo įspėjimą, bet ėmė aktyviai prieštarauti Dievui.
23
„Ir sušaukė (savo liaudį) ir tarė:“
Jis pasitelkė galią ir propagandą, kad sustiprintų savo valdžią prieš Dievo žinią.
24
„Aš esu jūsų viešpats aukščiausias.“
Tai klasikinis žmogaus išdidumo pareiškimas – puikybės viršūnė.
25
„Tad Dievas jį nubaudė tiek šiapus, tiek anapus.“
Dievo teismas užklupo faraoną ir šiame, ir kitame pasaulyje – jis tapo amžinu perspėjimu.
26
„Iš tiesų, tame yra pamoka tam, kuris bijo (Dievo).“
Istorija skirta ne baimei sukelti, o sąmonei pažadinti – kad žmogus matytų pasekmes.
27
„Ar jūs sunkesni (sukurti) ar dangus? Jį pastatė Jis.“
Dievas kviečia žmogų apmąstyti kūrinijos galybę – jei dangus sukurtas iš nieko, tai ir prisikėlimas įmanomas.
28
„Jis pakėlė jo skliautą ir jį sutvarkė.“
Dangaus tobulumas – tvarkos ir kūrėjo išminties ženklas.
29
„Ir pritemdė jo naktį ir išvedė jo rytą.“
Dienos ir nakties ciklas – nuolatinis prisikėlimo ir atsinaujinimo simbolis.
30
„Ir po to išskleidė žemę.“
Žemė apibūdinama kaip ištiesta buveinė, sukurta žmogaus gyvenimui ir išbandymui.
31
„Iš jos Jis išvedė vandenį ir ganyklas.“
Gyvybės šaltinis – vanduo – pabrėžiamas kaip tiesioginė Dievo dovana.
32
„Ir kalnus padarė tvirtove.“
Kalnai simbolizuoja stabilumą, pusiausvyrą, pasaulio tvirtumą.
33
„Visa tai – jūsų ir jūsų gyvulių naudai.“
Kūrimas turi tikslą: žmogus gauna palaimą, bet kartu ir atsakomybę už ją.
34
„Tą dieną, kai ateis didysis sukrėtimas,“
Tai paskutinis prisikėlimo signalas – visų pasaulių atsinaujinimo momentas.
35
„Tą dieną žmogus prisimins, dėl ko jis stengėsi.“
Visi darbai, net mažiausi, taps akivaizdūs – sąžinė bus atvira.
36
„Ir pragaras bus atskleistas matantiems.“
Blogis nebus abstraktus – žmogus pats pamatys savo pasirinkimų pasekmes.
37
„Kas peržengė ribas,“
Tie, kurie leido troškimui ir valdžiai valdyti jų širdis.
38
„Ir pasirinko šio gyvenimo malonumus,“
Tai pasirinkimas gyventi be dvasinio tikslo, pasitenkinant laikina nauda.
39
„Tam pragaras bus buveinė.“
Atpildas tampa logine pasekme – žmogus gyvena savo pasirinkimuose.
40
„O kas bijojo stovėti prieš savo Viešpatį ir sulaikė save nuo geismo,“
Tai dvasinės pergalės aprašymas: tikėjimas nugali troškimus, ir siela išlaisvinama.
41
„Tai Rojus bus jo buveinė.“
Tiems, kurie įveikė savo troškimus ir bijojo Dievo teismo, atlygį sudarys amžinasis poilsis ir ramybė.
42
„Jie tavęs klausia apie Valandą – kada ji ateis?“
Žmonės ieško tikslios Teismo dienos datos, bet jų motyvas – ne tikėjimas, o smalsumas ir abejonė.
43
„Bet kodėl tu turėtum ją minėti?“
Pranašas primenamas, kad jo misija – ne numatyti laiką, o įspėti žmones.
44
„Jos žinojimas priklauso tik tavo Viešpačiui.“
Tik Dievas žino, kada įvyks pasaulio pabaiga; žmogui to suvokti neduota.
45
„Tu esi tik tas, kuris įspėja tuos, kurie jos bijo.“
Mahometo vaidmuo – perspėti tuos, kurie turi širdies jautrumą ir geba išgirsti tiesą.
46
„Tą dieną, kai jie ją išvys, atrodys, kad jie žemėje praleido tik vieną rytą ar vieną vakarą.“
Laikas, kuris atrodė ilgas, pasirodys akimirksnis. Žemiškas gyvenimas išnyks prieš amžinybės šviesą.