An-Naba’ yra 78-oji Korano sura, turinti 40 ajatų. Pavadinimas reiškia „Didžioji žinia“ arba „Didysis pranešimas“, ir yra paimtas iš pirmosios eilutės – ‘Amma yatasa’alūn ‘ani n-naba’il-‘azīm – „Apie ką jie klausinėja? Apie didžiąją žinią.“ Ši sura priklauso mekiečių apreiškimams ir yra viena iš pirmųjų, kuriose Koranas skelbia stiprų įspėjimą apie Prisikėlimo dieną ir pomirtinį teismą.
Jos tonas ritmingas, su trumpomis ir galingomis eilutėmis, primenančiomis dvasinį dundėjimą, kuris sukrėsdavo ankstyvuosius klausytojus Mekos slėniuose. Ji dažnai buvo recituojama garsiai viešose vietose, kad primintų apie atsakomybę ir Dievo visagalybę.
Sura prasideda klausimu: „Apie ką jie klausinėja?“ – tarsi reaguojant į netikinčiųjų pašaipas, kai jie abejodavo Prisikėlimo dienos idėja. „Apie didžiąją žinią, dėl kurios jie nesutaria.“ Ši „žinia“ yra apie pasaulio pabaigą ir pomirtinį teismą – klausimą, kuris tuo metu dalijo arabų visuomenę į tikinčiuosius ir netikinčiuosius.
Pirmoje suros dalyje pateikiami kūrinijos ženklai kaip įrodymai Dievo galios: žemė ištiesta, kalnai sustiprinti, žmonės sukurti poromis, miegas duotas kaip poilsis, naktis – kaip danga, diena – darbui. Toliau primenama apie septynis dangus, iš kurių leidžiamas lietus, kuris maitina žemę, augalus ir gyvulius. Visa tai sudaro Dievo kūrybos sistemą, rodančią, kad Jis tikrai pajėgus sugrąžinti žmones į gyvenimą po mirties.
Antroje dalyje pasakojama apie Teismo dieną: kai trimitas bus pūstas, kai dangus atsivers, kai kalnai išnyks, o žmonės stovės eilėse prieš Dievą. Tai vaizdas, pilnas siaubo ir didybės. Netikėliai tuomet suvoks savo klaidas, tačiau bus per vėlu. Jiems skirta bausmė aprašoma labai konkretiai – ugnis, karštis, verdantis vanduo ir dūmai, kuriuose nebus nei šešėlio, nei atgaivos.
Trečioje dalyje pristatomas teisiųjų likimas – kontrastas visam siaubui. Jie bus apdovanoti sodais, šaltiniais, vaisiais ir tyrų draugų artumu. Jie girdės tik taikos žodžius, ilsėsis be nerimo ir gyvens pilnoje ramybėje. Jų atlygis bus duotas kaip dovana iš gailestingojo Viešpaties.
Sura baigiasi griežtu ir aiškiu priminimu: „Tą dieną Dvasia (Gabrielius) ir angelai stovės eilėse. Niekas nekalbės, išskyrus tą, kam leidžia Gailestingasis, ir kuris sako tiesą.“ Tai Teismo dienos rimtis – visi balsai nutils, o kalbės tik tie, kuriuos Dievas leis. Paskutiniai ajatų žodžiai sako: „Tą dieną jie pamatys, kad tai tikra. Tad vargas tiems, kurie tai neigė!“
Islamo tradicijoje An-Naba’ laikoma viena iš svarbiausių surų, kurios ugdo sąmoningumą apie pomirtinį gyvenimą. Ji dažnai recituojama ryto ar vakaro maldose kaip priminimas, kad žmogaus gyvenimas nėra atsitiktinis, o Dievo kūrinija – tvarka, kuri veda į teisingą atpildą.
An-Naba
1
„Apie ką jie klausinėja?“
Dievas pradeda klausimu, kreipdamasis į netikinčiuosius, kurie ginčijosi dėl Prisikėlimo dienos.
2
„Apie didžiąją žinią,“
Tai žinia apie Teismo dieną ir prisikėlimą iš mirusiųjų.
3
„Dėl kurios jie nesutaria.“
Vieniems ji buvo tikėjimo pagrindas, kitiems – neigimo objektas.
4
„Ne! Jie sužinos.“
Griežtas perspėjimas: netikintieji patirs tiesą savo akimis.
5
„Dar kartą, ne! Jie tikrai sužinos.“
Pakartojimas sustiprina Dievo pažadą, kad Teismo diena ateis.
6
„Argi Mes neištiesėme žemės?“
Dievas primena kūriniją kaip įrodymą savo galios.
7
„Ir padarėme kalnus kaip kuolus?“
Kalnai čia minimi kaip žemės stabilumo simbolis.
8
„Ir sukūrėme jus poromis?“
Vyro ir moters sukūrimas parodo Dievo išmintingą tvarką.
9
„Ir padarėme jūsų miegą poilsiu?“
Miegas – priminimas apie mirtį ir prisikėlimą.
10
„Ir padarėme naktį apdangalu?“
Naktis duota ramybei ir uždangai nuo triukšmo.
11
„Ir padarėme dieną darbui?“
Diena – aktyvumo ir pragyvenimo laikas.
12
„Ir sukūrėme virš jūsų septynis tvirtus dangus?“
Dangaus sluoksniai – kūrinijos tvarkos ir galios ženklas.
13
„Ir padarėme švytintį žiburį?“
Tai saulė – šviesos ir gyvybės šaltinis.
14
„Ir nuleidžiame iš debesų gausų vandenį,“
Lietus – Dievo palaima, suteikianti gyvybę.
15
„Kad išaugintume grūdus ir augmeniją,“
Dievas duoda maistą žmonėms ir gyvūnams.
16
„Ir tankius sodus.“
Aprašoma gamtos pilnatvė – kaip ženklas Dievo rūpesčio.
17
„Iš tiesų, Atsiskyrimo diena yra nustatyta.“
Teismo diena yra neišvengiama ir jau paskirta.
18
„Tą dieną bus pūstas trimitas, ir jūs ateisite būriais.“
Visi žmonės bus prikelti ir surinkti į teismą.
19
„Dangus atsivers ir taps vartais,“
Dangiška tvarka sugrius – visata atsivers naujai tikrovei.
20
„Ir kalnai pajudės ir taps miražais.“
Kalnai, laikyti tvirtybės simboliu, išnyks tarsi dūmas.
21
„Iš tiesų, Gehenna (pragaro ugnis) yra budinti.“
Pragaras jau paruoštas ir laukia savo gyventojų.
22
„Tiems, kurie peržengė ribas.“
Tai skirta tiems, kurie gyveno nedorai ir atmetė Dievo įsakymus.
23
„Jie ten pasiliks amžinai.“
Jų bausmė – be pabaigos, nes jie sąmoningai neigė tiesą.
24
„Jie ten neragaus nei vėsos, nei gėrimo,“
Jiems nebus nei atgaivos, nei paguodos.
25
„Tik verdantį vandenį ir pūvančius skysčius kaip atlygį.“
Vaizdas pabrėžia pragarinių kančių fizinį ir dvasinį pobūdį.
26
„Atlygį tinkamą už jų darbus.“
Tai teisingas atpildas už jų sąmoningą blogį.
27
„Jie tikėjosi, kad niekada nebus atsiskaitymo.“
Jie gyveno manydami, kad nebus teismo.
28
„Bet Mes viską skaičiavome ir užrašėme.“
Kiekvienas žmogaus poelgis užfiksuotas.
29
„Tad ragaukite! Mes jums pridėsime tik kančią.“
Tai galutinė frazė, skirta tiems, kurie viską neigė – jų laukia neišvengiamas teisingumas.
30
„Iš tiesų, dievobaimingiesiems bus laimėjimas.“
Dabar pereinama prie teisiųjų likimo – kontrastas netikintiesiems.
31
„Sodai ir vynuogynai,“
Rojaus sodai aprašomi per pažįstamus žemiškus vaizdus.
32
„Ir merginos, didelių, apvalių akių,“
Tai simbolinis tyrumo ir dvasinio grožio atvaizdas.
33
„Ir perpildyti taurės.“
Rojaus gėrimai bus gausūs ir be jokių blogų padarinių.
34
„Ten jie negirdės tuščių žodžių ir melo.“
Ramybės vieta – be melo, apkalbų ir triukšmo.
35
„Tai atpildas iš tavo Viešpaties, dosnaus dovanojimo.“
Rojus – ne atlygis dėl nuopelnų, o Dievo dovana už tikėjimą ir ištvermę.
36
„Viešpaties dangaus ir žemės ir to, kas tarp jų – Gailestingasis, kuriam niekas neturės teisės kalbėti.“
Dievas apibūdinamas kaip absoliutus valdovas, prie kurio niekas nepridurs nei žodžio.
37
„Tą dieną Dvasia (Gabrielius) ir angelai stovės eilėse, nekalbės, išskyrus tą, kuriam leis Gailestingasis, ir kuris sakys tiesą.“
Aprašoma Teismo dienos tyla – kalbės tik tie, kuriems Dievas duos leidimą.
38
„Tai – Tiesos diena. Tad kas nori, tegu eina prie savo Viešpaties kelio.“
Žmonėms suteikiama galimybė pasirinkti dar dabar – kol laikas.
39
„Iš tiesų, Mes jus įspėjome apie artėjančią bausmę.“
Sura užbaigiama aiškiu perspėjimu, nukreiptu į visą žmoniją.
40
„Tą dieną žmogus pamatys, ką jo rankos padarė, ir netikintysis sakys: Ak, kad būčiau buvęs dulkė!“
Paskutinė eilutė – giliausia: netikintysis norės būti niekuo, tik kad išvengtų teismo ir gėdos.