Hermio raštai (Corpus Hermeticum)

Corpus Hermeticum – dar vadinamas Hermio raštai, Hermetiniai traktatai, Hermetiniai dialogai, Hermio Trismegisto knygos, lotyniškai Corpus Hermeticum, graikiškai Σῶμα Ἑρμητικόν (Sōma Hermētikon) – yra senovinių filosofinių tekstų rinkinys, priskiriamas legendiniam išminčiui Hermesui Trismegistui. Šie raštai buvo parašyti graikų kalba pirmųjų amžių po Kristaus laikotarpiu, greičiausiai Aleksandrijoje, kur susitiko graikų filosofija, Egipto religija ir žydų mistika. Corpus Hermeticum nėra viena knyga, o atskirų traktatų rinkinys, kuriuose kalbama apie dievišką protą, kosmoso sandarą, žmogaus sielos kilmę ir jos kelią į nemirtingumą. Tekstai dažnai pateikiami kaip dialogai tarp Hermeso ir jo mokinių, dažniausiai sūnaus Tato ar mokinio Asklepijaus.

Traktatai išsiskiria savo glaustumu ir filosofiniu stiliumi. Vieni jų ilgesni, pavyzdžiui pirmasis, vadinamas Poimandres, kuriame aprašoma kosmoso sukūrimo vizija, kiti labai trumpi – vos kelių eilučių pamokymai apie dievišką gėrį, protą ar tikėjimą. Bendras Corpus Hermeticum tekstų ilgis yra palyginti nedidelis, šiuolaikiniuose leidimuose jie telpa į maždaug porą šimtų puslapių.

Ilgą laiką Vakarų pasaulis manė, kad Corpus Hermeticum yra labai senovinis, dar prieš Mozę sukurtas raštas, todėl jį laikė beveik dieviško apreiškimo šaltiniu. Renesanso epochoje, XV amžiuje, Marsilio Ficino išvertė šiuos tekstus į lotynų kalbą, ir jie turėjo didelę įtaką tokiai mąstytojams kaip Giordano Bruno, Paracelsas ar net kai kuriems krikščionių teologams. Tik XVII amžiuje buvo nustatyta, kad tekstai yra helenistinės epochos kūriniai, parašyti ne taip jau seniai, tačiau jų filosofinė ir mistinė reikšmė niekur nedingo.

Corpus Hermeticum jungia įvairias temas: kosmologiją, žmogaus ir visatos ryšį, sielos kelią į dievišką šviesą, proto vaidmenį, gėrio ir blogio prigimtį. Svarbiausia idėja yra visų dalykų vienovė ir principas, kad žmogaus vidus atspindi kosmosą, o kosmosas – žmogų. Šios mintys sudarė pagrindą hermetizmui, kuris vėliau tapo neatsiejama Europos mistikos, alchemijos, astrologijos ir ezoterinių mokyklų dalimi.

Corpus Hermeticum galima suprasti kaip išminties knygą, kuri nėra tiesiog filosofija ar religija, bet jungia abiejų bruožus. Tai meditaciniai tekstai, skirti pažinimui ir vidiniam virsmui, kuriuose siekiama parodyti, kad tikrasis žmogaus tikslas yra atrasti savo dievišką kilmę ir peržengti materialaus pasaulio ribas.

Corpus Hermeticum traktatų sąrašas

Corpus Hermeticum tai filosofinė ir mistinė odisėja, siekianti sujungti žmogaus intelektą su kosmine sąmone. Šie traktatai, parašyti maždaug II–III a. po Kr., pateikia unikalų graikų filosofijos ir egiptiečių dvasingumo lydinį, kurio centre stovi legendinis išminčius Hermis Trismegistas (Tris kartus didžiausias). Kiekvienas traktatas atveria specifinį sąmonės sluoksnį, vesdamas mokinį nuo juslinio suvokimo iki dvasinio nubudimo.

• I. Poimandres (Poimandres – „Žmonių ganytojas“). Tai pamatas, nuo kurio prasideda visas hermetinis pažinimas. Hermis regėjime susitinka su Poimandru – Visatos Protu (Nous). Čia aprašoma dramatiška kosmogonija: kaip iš Šviesos gimsta elementai, kaip septyni Planetų Valdytojai sukuria likimą ir kaip pirmasis Žmogus (Anthropos), būdamas dieviškos kilmės, įsimyli savo atspindį materijoje ir „nupuola“. Traktatas moko, kad kelias į nemirtingumą yra savęs kaip šviesos ir gyvenimo suvokimas.
• II. Kalba sūnui Tatui (Discourse of Hermes to Tat). Šiame dialoge Hermis moko savo sūnų Tatą apie visatos dinamiką. Pagrindinis akcentas – judėjimo ir erdvės prigimtis. Hermis teigia, kad viskas, kas juda, juda kažkame kitame, o tai reiškia, kad pati Visata yra „talpinama“ Dievo Prote. Tai pamoka apie Dievą kaip apie nekintantį visko šaltinį, kuris pats nejuda, bet yra visų judesių priežastis.
• III. Tobuloji kalba (Sacred Discourse). Trumpas, bet intensyvus traktatas apie dieviškąją pilnatvę. Jame pabrėžiama, kad visas pasaulis yra persmelktas Dievo kūrybinės galios. Žmogaus kelias į tobulumą prasideda nuo supratimo, kad gamta nėra atskirta nuo Kūrėjo – ji yra Jo matomas pavidalas. Čia iškeliama idėja, kad pažinimas (gnosis) yra aukščiausia dorybė.
• IV. Apie Dievo regėjimą (On the Vision of God). Šiame traktate Hermis aiškina, kad Dievas nėra matomas fizinėmis akimis, nes Jis neturi kūno ir formos. Tačiau žmogus turi „vidinę akį“ – dvasinį intelektą. Pažinimas čia lyginamas su pasinėrimu į milžinišką taurę (Krater), pripildytą Proto. Tie, kurie „išgeria“ šio proto, tampa nušvitusiais ir supranta savo dieviškąją kilmę.
• V. Apie Dievo gerumą (On the Good, Being God). Gėris hermetizme nėra tik etinė kategorija; tai pati ontologinė Dievo esmė. Traktate teigiama, kad niekas šiame pasaulyje negali būti vadinama „gera“ tikrąja prasme, nes materija yra kintanti ir pilna kančios. Tikrasis Gėris yra tik Dievas, kuris yra absoliutus stabilumas ir ramybė.
• VI. Kad tik Dievas yra gėris (That Only God is Good). Tęsiant penktojo traktato mintį, čia pabrėžiama radikali perskyra tarp dvasios ir materijos. Pasaulis, nors ir sukurtas Dievo, yra tik atspindys. Mokinys raginamas neieškoti galutinės laimės daiktuose, nes jie yra laikini, o sutelkti dėmesį į amžinąjį Gėrį, kuris tūno anapus regimų formų.
• VII. Kad Dievas yra visko kūrėjas (That God is the Creator of All Things). Traktatas nagrinėja nuolatinį kūrybos procesą. Dievas čia vaizduojamas ne kaip sėjėjas, kuris pasėja ir nueina, bet kaip energija, kuri nuolatos palaiko kiekvienos būtybės egzistenciją. Be Dievo aktyvaus dalyvavimo viskas akimirksniu išnyktų.
• VIII. Apie tai, kas yra blogis (On What is Evil). Blogis hermetizme nėra savarankiška demoniška jėga. Tai „šešėlis“ arba disharmonija, atsirandanti tada, kai žmogus nusisuka nuo dieviškosios šviesos. Blogis yra nežinojimas (agnosia). Kai siela pažįsta Dievą, blogis jai nustoja egzistuoti, nes ji mato visatos tvarką ir tikslą.
• IX. Apie protą ir jutimus (On Thought and Sense). Čia gilinamasi į epistemologiją. Jutimas priklauso kūnui ir dažnai klaidina, nes mato tik paviršių. Protas (Nous) yra dangiška dovana, leidžianti prasiskverbti iki daiktų esmės. Tikrasis pažinimas prasideda ten, kur baigiasi juslinis patyrimas.
• X. Apie protą ir pažinimą (On Mind and Knowledge). Šis traktatas apibendrina hermetinę doktriną. Jame aptariama sielos kelionė po mirties: kaip ji nusimeta savo „drabužius“ (planetų sferų įtakas) ir kyla aukštyn. Pabrėžiama, kad žmogus, pažinęs save, tampa dievu – „žmogus yra mirtingas dievas, o Dievas yra nemirtingas žmogus“.
• XI. Proto kalba Hermui (Mind unto Hermes). Tai vienas mistiškiausių tekstų, kuriame Protas tiesiogiai kreipiasi į Hermį. Jis skatina Hermį išplėsti savo protą iki visatos mastelių: „Padaryk save lygų Dievui, nes niekas nepažįstama, kas nėra panašu“. Tai raginimas transcendencijai per dvasinę vaizduotę.
• XII. Apie bendrą protą (On the Common Mind). Nagrinėjamas ryšys tarp individualaus žmogaus proto ir kosminio proto. Teigiama, kad visi žmonės turi „bendrą intelektą“, bet tik tie, kurie jį įdarbina dvasiniam ieškojimui, tampa tikraisiais Anthropos. Likimas (Heimarmene) valdo kūną, bet Protas yra laisvas nuo likimo dėsnių.
• XIII. Hermio ir Tato iniciacija (The Initiation of Hermes and Tat). Šiame traktate aprašomas paslaptingas „atgimimas“ (Palingenesia). Hermis moko Tatą ant „slapto kalno“. Mokinys turi atsikratyti dvylikos „kankintojų“ (astrologinių yda), kad jame gimtų dieviškasis žmogus. Tai ne teorinė pamoka, o dvasinis vyksmas – po pokalbio Tatas pareiškia, kad jis nebeturi formos, nes regi viską vienyje.
• XIV. Apie slaptą kalbą ir tylą (On the Secret Discourse and Silence). Pabrėžiama, kad aukščiausios tiesos negalima išrėkti turguje. Tyla (Sige) yra būtina sąlyga dvasinei brandai. Tik tyloje siela gali išgirsti dieviškąjį šnabždesį. Pažinimas saugomas kaip paslaptis ne dėl aristokratiškumo, o dėl to, kad nepasiruošęs protas jį tik sudarkytų.
• XV. Apie tikėjimą (On Faith). Tikėjimas čia nėra aklas prietaras. Tai gilus vidinis užtikrintumas, kylantis iš proto nušvitimo. Tikėjimas yra „tiltas“, leidžiantis žmogui žengti ten, kur protas dar negali pateikti galutinių įrodymų. Tai pasitikėjimas Visatos gėriu.
• XVI. Laiškas Asklepijui (Letter of Asclepius). Skirta Hermio mokiniui Asklepijui. Nagrinėjamas žmogaus kaip kosmoso ryšio vaidmuo. Žmogus yra „vidurinis pasaulis“, jungiantis nematerialią dvasią su materialiu kūnu. Jo užduotis – puoselėti kūriniją ir kartu šlovinti Kūrėją.
• XVII. Apie nesuvokiamą Dievą ir pasaulį (On the Incomprehensible God and the World). Traktatas užbaigia ciklą pabrėždamas Dievo paslaptį. Dievas yra „Visi“ ir kartu „Niekas“, nes Jį apibūdinti reiškia Jį apriboti. Geriausias būdas Jį pažinti – stebėti Jo kūrybos harmoniją: žvaigždžių judėjimą, metų laikų kaitą ir žmogaus proto stebuklą.

Citatos

1. Jei netapsi lygus Dievui, negalėsi Dievo suvokti, nes pažinti galima tik tai, kas tau artima savo prigimtimi. (Corpus Hermeticum XI). (Ši citata pabrėžia radikalią hermetizmo idėją, kad žmogaus protas turi dvasinį potencialą išsiplėsti iki visatos mastelių ir per vidinį panašumą pasiekti dieviškąjį pažinimą).
2. Tai, kas yra apačioje, yra panašu į tai, kas yra viršuje, o tai, kas yra viršuje, yra panašu į tai, kas yra apačioje, kad išsipildytų vienintelio daikto stebuklas. (Smaragdo lentelė). (Tai pamatinis hermetinis dėsnis, teigiantis analogiją tarp mikrokozmo (žmogaus) ir makrokozmo (visatos), nurodant, kad visos būties dalys yra vientisos ir tarpusavyje susijusios).
3. Žmogus yra didis stebuklas, gyva būtybė, verta garbės ir šlovinimo. (Asklepijus I). (Hermetiniuose raštuose žmogus matomas ne kaip menka būtybė, o kaip dieviškas tarpininkas tarp dangaus ir žemės, turintis galią valdyti elementus ir kartu bendrauti su pačiu Dievu).
4. Didžiausias blogis žmonėms yra Dievo nepažinimas. (Corpus Hermeticum VII). (Blogis hermetizme suprantamas ne kaip moralinis nusižengimas, o kaip dvasinis aklumas arba nežinojimas (agnosia), kuris įkalina sielą materijoje ir neleidžia jai sugrįžti į savo šviesos namus).
5. Tyla yra sielos maistas, o dvasinis pažinimas – jos geriausia dalis. (Corpus Hermeticum X). (Pabrėžiama, kad tikroji išmintis pasiekiama nutildžius jusles ir išorinį triukšmą, nes tik dvasinėje tyloje žmogus gali išgirsti dieviškojo proto (Nous) balsą).
6. Visata yra regimas Dievo kūnas. (Corpus Hermeticum V). (Ši mintis moko, kad Dievas nėra pasislėpęs kažkur anapus, bet yra pažįstamas per savo kūriniją – stebint gamtos grožį, žvaigždžių tvarką ir visatos dėsnius, galima regėti patį Kūrėją).
7. Žmogus yra mirtingas dievas, o Dievas yra nemirtingas žmogus. (Corpus Hermeticum X). (Tai viena drąsiausių hermetinių tezių, panaikinanti ontologinę prarają tarp žmogaus ir Dievo bei nurodanti, kad skirtumas tarp jų yra tik laikiškumo ir nemirtingumo kategorijose).
8. Mano Protas yra tavo tėvas, o tavo siela – mano šviesa. (Corpus Hermeticum I / Poimandres). (Per Poimandro regėjimą Hermis sužino, kad žmogaus vidinė esmė yra tapati dieviškajam Intelektui, o gyvybė ir šviesa yra tos pačios dvasinės substancijos apraiškos).
9. Tikrovės negalima rasti žemėje, ji yra tik danguje; tai, kas čia matoma, yra tik šešėlis. (Corpus Hermeticum IX). (Citata primena Platono idėjas – mūsų juslinis pasaulis yra tik laikinas ir kintantis aukštesnės, amžinosios tikrovės atspindys, todėl tikroji tiesa slypi dvasinėje sferoje).
10. Kas pažįsta save, pažįsta Visumą. (Corpus Hermeticum I). (Savęs pažinimas hermetizme yra tiesioginis raktas į visatos paslapčių atrakinimą, nes žmogaus viduje yra užkoduota visa kosmoso struktūra ir dėsningumai).