Senovės visuomenėse, ypač klajoklių gentyse ar žemės ūkio bendruomenėse, dukrų gimimas dažnai buvo laikomas nelaime. Tai vyko įvairiose kultūrose – nuo Arabijos pusiasalio iki Indijos, Kinijos, Graikijos ar Romos. Pagrindinės priežastys kilo iš ekonomikos, socialinių normų ir išgyvenimo poreikių. Pavyzdžiui, daugelyje genčių sūnūs buvo vertinami kaip darbo jėga – jie galėjo kariauti, ganyti gyvulius ar dirbti laukus, tuo tarpu dukros ištekėdavo ir prisidėdavo prie kitos šeimos. Šeimoms, ypač neturtingoms, dukra reiškė papildomą išlaidą: reikėjo ruošti kraitį, o ji pati negalėjo užtikrinti giminės tęstinumo taip, kaip sūnus, kuris nešė tėvo vardą. Kai kuriose kultūrose, kaip senovės Indijoje, mergaitės gimimas buvo siejamas su finansine našta dėl brangių vestuvių tradicijų, o Kinijoje – su poreikiu sūnų, kurie rūpintųsi senais tėvais pagal konfucianizmo normas.
Šie požiūriai lėmė žiaurias praktikas, vadinamas moterų infanticidu – kūdikių mergaičių žudymu. Arabijos Jahiliyya laikotarpyje, prieš VII amžių, paplitęs buvo wa’d: tėvai užkasdavo naujagimes gyvas smėlyje, jei šeima nenorėjo jų auginti. Koranas vėliau tai smerkė, aprašydamas tėvų veidų patamsėjimą girdint apie dukros gimimą ir jų sprendimą „užkasti ją į žemę”. Indijoje, kur ši praktika tęsėsi šimtmečius, mergaitės būdavo žudomos nuodais, dusinamos ar paliekamos badauti, ypač neturtingose kastose, kur dukros gimimas reiškė skolų augimą dėl kraičio. Senovės Graikijoje ir Romoje taikyta ekspozicija – kūdikiai, dažniau mergaitės, būdavo paliekami gamtoje mirti nuo šalčio ar žvėrių, jei jie buvo deformuoti, nepageidaujami ar pertekliniai. Romos imperijoje tėvas turėjo teisę nuspręsti, ar priimti vaiką į šeimą; jei ne, kūdikis būdavo išmetamas. Kinijoje, dar prieš vieną vaiko politiką, sūnų pirmenybė vedė prie panašių veiksmų – mergaitės skandinamos ar paliekamos. Afrikos ir Amerikos indėnų gentyse kartais taikytos panašios priemonės per badmečius, kai prioritetas teiktas berniukams.
Tokios praktikos neabejotinai kėlė moterų trūkumo problemą, bet ne visur ji buvo kritinė. Kai kuriose visuomenėse, kaip Arabijoje, populiacijos disbalansas buvo matomas – per mažai moterų reiškė daugiau poligamijos, moterų pagrobimų karuose ar prekybos vergėmis. Istorikai mini, kad senovės Indijoje ir Kinijoje tai sukėlė socialines problemas: vyrų perteklius vedė prie neramumų, prostitucijos augimo ar net karų dėl moterų. Graikijoje ir Romoje ekspozicija ne visada žudė mergaites – kai kurios būdavo randamos ir auginamos kaip vergės, tad populiacija ne visada smarkiai krito. Bet ilgalaikėje perspektyvoje tai silpnino visuomenes: per mažai moterų reiškė mažesnį gimstamumą, o tai kėlė grėsmę genčių išlikimui. Pavyzdžiui, senovės Spartos istorijoje minimas moterų stygius, prisidėjęs prie populiacijos mažėjimo. Nepaisant to, ne visur infanticidas buvo masiškas – dažniau taikytas neturtingose šeimose ar krizių metu, tad bendras balansas kartais išsilaikydavo per migraciją ar vergų importą.
Šios praktikos tęsėsi ilgai, kol religijos ar įstatymai jas uždraudė. Islame Koranas tai pavadino blogu sprendimu, krikščionybėje Bažnyčia smerkė ekspoziciją, o Indijoje britų kolonizatoriai XIX amžiuje įvedė draudimus. Vis dėlto, kai kuriose vietose, kaip šiuolaikinėje Indijoje ar Kinijoje, panašios problemos persikėlė į abortus, rodančias, kad senos priežastys neišnyko.
Moterų infanticidas Jahiliyya laikotarpiu ir Korano atsakas
Jahiliyya laikotarpiu, prieš islamo atsiradimą VII amžiuje, Arabijos pusiasalyje moterų kūdikių žudymas (wa’d) buvo paplitusi praktika, ypač tarp neturtingų genčių. Dukros buvo laikomos našta, nes jos negalėjo kariauti ar prisidėti prie genties ekonomikos taip, kaip sūnūs, o jų ištekėjimas reikalaudavo kraičio. Šis žiaurus paprotys atspindėjo giliai įsišaknijusį patriarchalinį požiūrį, kur moterys buvo vertinamos kaip mažiau naudingos. Koranas griežtai pasmerkė šią praktiką, pabrėždamas jos moralinį neteisingumą. Po islamo atsiradimo buvo įvestos reformos, suteikiančios moterims teisę į gyvybę, paveldėjimą ir kraitį, taip siekiant apsaugoti jas nuo ankstesnių žiaurumų.
Korano citatos apie mergaičių žudymą:
- An-Nahl 16:58–59: „Kai vienam iš jų pranešama apie dukters gimimą, jo veidas aptemsta, ir jis kupinas sielvarto. Jis slepiasi nuo žmonių dėl blogos žinios, kurią gavo. Ar jam pasilikti ją su gėda, ar užkasti ją į žemę? Koks blogas jų sprendimas!“
- At-Takwir 81:8–9: „Ir kai užkastoji gyva bus klausiama, už kokią nuodėmę ji buvo nužudyta?“
Lentelė
| Regionas / religija | Požiūris į mergaičių gimimą | Praktikos (infanticidas, diskriminacija) | Kada ir kodėl pradėjo mažėti / nykti |
|---|---|---|---|
| Senovės Arabija (jahiliyya) | Dukra laikyta našta, nenešė giminės vardo, ekonomiškai „nenuostolinga“ tik sūnų gimtis. | Wa’d – gyvas mergaičių palaidojimas smėlyje; gėda turėti daug dukterų. | Praktika nyko su islamo atsiradimu (VII a.). Koranas tai pasmerkė: „Kai gyva palaidota mergaitė bus paklausta, už kokią nuodėmę ji buvo nužudyta“ (81:8–9). |
| Senovės Indija (induizmas, kastų sistema) | Dukra buvo laikoma finansine našta dėl brangaus kraičio. | Infanticidas – nuodijimas, dusinimas, palikimas badauti, ypač neturtingose kastose. | Britų kolonizacijos metu XIX a. įvesti draudimai; induizme pamažu atsirado religinės reformos, bet kai kur diskriminacija išliko iki XX a. |
| Kinija (konfucianizmas) | Sūnus laikytas privalomas, nes rūpinosi tėvais, dukra ištekėdavo į kitą šeimą. | Skandinimas, mergaičių palikimas; „sūnų pirmenybė“ giliai įsišaknijusi. | Draudžiama oficialiai nuo Tangų dinastijos laikų, bet praktika silpo tik XX a.; šiuolaikinėje Kinijoje tai persikėlė į abortus (vieno vaiko politika). |
| Senovės Graikija | Dukros dažnai nepageidaujamos dėl kraičio, o berniukai vertinti kaip giminės tęstinumą užtikrinantys. | Ekspozicija – naujagimės mergaitės paliekamos miškuose ar už miesto, kartais surenkamos vergijai. | Krikščionybė (nuo IV a.) ėmė smerkti šias praktikas, įvedė nuostatas dėl kūdikių apsaugos. |
| Senovės Roma | Pater familias (šeimos galva) spręsdavo, ar priimti vaiką į šeimą. | Nepriimti kūdikiai (dažniau mergaitės) būdavo paliekami mirčiai arba parduodami vergijai. | Nuo I–IV a. krikščionybė pasmerkė ekspoziciją; imperatorius Konstantinas įvedė įstatymus, ribojančius šias praktikas. |
| Senovės žydų visuomenė | Dukros nelaikytos tokia didele našta, bet paveldėjimo teisės buvo ribotos (sūnums pirmenybė). | Infanticido mastas ne toks paplitęs, bet dukros laikytos socialiai mažiau reikšmingomis. | Per Mozės įstatymą (Torą) gyvybės žudymas buvo draudžiamas, todėl žydų bendruomenėse masinio mergaičių žudymo nebuvo. |
| Afrikos ir Amerikos gentys | Dukra laikyta mažiau naudinga karo ar medžioklės bendruomenėje. | Infanticidas badmečių metu – mergaitės dažniau paliekamos mirti. | Ilgainiui silpnėjo priėmus krikščionybę ir kolonializmą (XV–XIX a.). |