orano tekstas kai kurių surų pradžioje prasideda raidžių junginiais, kuriuos arabų kalba vadina al-ḥurūf al-muqaṭṭaʿāt – „atskirtosios raidės“. Vienas iš tokių pavyzdžių yra „Tā Sīn Mīm“ (طسم). Šios trys raidės įrašytos 26 suros „Aš-Šu‘arā“ (Poetai) ir 28 suros „Al-Kasas“ (Pasakojimas) pradžioje.
Korane skaitome: „Tā. Sīn. Mīm. Štai – aiškūs Rašto ženklai“ (26:1–2). Čia pats tekstas prasideda mistiniu raidžių junginiu, po kurio seka žinia apie aiškų Dievo apreiškimą.
Ką jos reiškia? Tai klausimas, kuris musulmonų mokslininkus lydėjo nuo pat ankstyviausių laikų. Dauguma aiškintojų sutaria, kad tikroji šių raidžių prasmė yra žinoma vien Dievui. Šiuo požiūriu jos yra ženklas, primenantis žmonėms, kad žmogaus protas turi ribas ir ne viską gali suprasti.
Klasikiniai tafsirų autoriai pateikia keletą aiškinimų. At-Tabarī savo komentare mini, kad kai kurie mokslininkai manė, jog šios raidės yra Dievo vardų santrumpos arba ypatingi kodai, kuriuos suprato tik pranašas Mahometas. Ibn Kathīr rašo, kad jos galėjo būti Dievo priesaikos forma, panaši į Korane dažnai pasitaikančias frazes „Prisiekiau saule“ ar „Prisiekiau figmedžiu“. Kiti teologai pabrėžė, kad raidės pačios savaime neturi aiškios reikšmės, bet tarnauja kaip įvadas, rodantis Korano unikalumą.
Islamo mistikai (sufijai) dažnai šias raides aiškino simboliškai. Pavyzdžiui, „Tā“ jiems gali reikšti tyrumą, „Sīn“ – paslaptį, „Mīm“ – Mahometą. Tokie aiškinimai nėra visuotinai priimti, bet jie rodo, kad mistinės raidės skatino meditaciją ir dvasinius apmąstymus.
„Tā Sīn Mīm“ nėra vienintelis toks atvejis. Kitos suros prasideda junginiais kaip „Alif Lām Mīm“, „Yā Sīn“, „Qāf“, „Nūn“. Iš viso tokių pradinių raidžių yra 29 surose, jos sudaro apie 14 skirtingų kombinacijų. Nei vienas aiškinimas iki šiol nėra galutinai priimtas, todėl musulmonai paprastai sako: „Dievas geriausiai žino jų tikrąją prasmę“ (Allāhu a‘lam).
Tokios raidės atlieka kelias funkcijas. Jos parodo, kad Koranas, nors sudarytas iš paprastų arabiškų raidžių, yra nepakartojamas. Jos primena, kad net elementariausi simboliai, sudėlioti Dievo valia, tampa šventu tekstu. Jos taip pat pažadina skaitytojo dėmesį – išgirdęs mįslingą pradžią, klausytojas susitelkia ir laukia, kas bus toliau.
Mistinių raidžių tema pasirodo ir kitose tradicijose. Judaizmo kabaloje, pavyzdžiui, raidės laikomos turinčiomis kūrybinę galią, o pats pasaulis esą sukurtas per hebrajišką abėcėlę. Tai primena islamišką požiūrį, kad raidės gali turėti gilesnę, dvasinę prasmę.
„Tā Sīn Mīm“ išlieka paslaptis. Vieni mato čia kodą, kiti – simbolius, bet bendras sutarimas yra toks, kad galutinė reikšmė nežinoma ir priklauso tik Dievo žinojimui. Korano skaitytojui tai yra priminimas apie nuolankumą: net ir ten, kur atrodo, kad žmogus turėtų suprasti, jis atsiremia į savo ribotumą.
Ši paslaptis tapo dvasinio apmąstymo šaltiniu per visą islamo istoriją. Kaip sako pats Koranas: „Štai – aiškūs Rašto ženklai“ (26:2). Mistinės raidės primena, kad už kiekvienos eilutės slypi Dievo paslaptis, kurios pilnai atskleisti žmogus negali.