Ḥa-Mīm sudaro dvi arabiškos raidės – ح (ḥāʼ) ir م (mīm). Korane yra ypatinga grupė raidžių, kurios stovi pačioje kai kurių surų pradžioje. Tos raidės vadinamos ḥurūf al-muqattaʿāt – lietuviškai būtų „atskirtosios raidės“ (nes jos skaitomos atskirai, ne kaip žodis). Tokiais simboliais prasideda iš viso 29 skirtingos Korano suros.
Būtent raidžių junginiu Ḥa-Mīm prasideda net septynios suros iš eilės: nuo 40-os iki 46-os. Dėl to musulmonai vadina jas „Ḥa-Mīm surų šeima“. Kitaip tariant, tai tarsi vienos grupės suros, kurias jungia tie patys pradžios ženklai – raidės Ḥa-Mīm.
Šios raidės nėra paprasti garsai, kaip mes įpratę manyti. Jos neturi aiškiai nustatytos prasmės, ir tai yra viena iš paslapčių, kurias Koranas palieka žmogaus tikėjimui. Musulmonų teologai dažnai sako: „Allaho žinojimas yra aukščiau nei mūsų žinojimas“, todėl tik Jis vienas žino tikrąją šių raidžių reikšmę. Tačiau aiškintojai per šimtmečius bandė jas suprasti. Vieni teigė, kad jos gali būti sutrumpintos formos Dievo vardų, kiti – kad jos turi mistinę, numerologinę reikšmę, dar kiti – kad tai tam tikri ženklai, kviečiantys klausytoją sustoti ir išgirsti, kas bus sakoma po jų.
Istoriniuose šaltiniuose randame ir poetinių interpretacijų. Pavyzdžiui, ankstyvieji arabų komentatoriai pastebėdavo, kad pradedant surą raidėmis Ḥa-Mīm tarsi sužadinamas klausytojo dėmesys. Tai galima palyginti su mūsų pasakomis, kurios prasideda žodžiais „Buvo kartą…“ – išgirdus tokį ženklą, žmogus supranta, kad dabar prasidės ypatingas pasakojimas. Taip ir Korane: raidės Ḥa-Mīm pažymi, jog čia skamba ne žmogaus, o Dievo balsas.
Kai kurie sufijų mokytojai gilinosi į fonetiką. Raidė ḥāʼ reiškia gilų iškvėpimą, kuris siejasi su dvasia, gyvybės alsavimu, o mīm savo forma primena uždarą ratą – pilnatvę ir užbaigtumą. Sufijai aiškino, kad Ḥa-Mīm kartu sudaro simbolį, jungiantį dievišką alsavimą ir kūrinijos užbaigtumą. Tai nėra oficialus aiškinimas, bet labiau poetinis, mistinis žvilgsnis.
Įdomu ir tai, kad kai kurie musulmonų istorikai pastebėjo paraleles su senaisiais semitų raštais. Hebrajų Biblijoje taip pat pasitaiko raidžių ar garsų, kurių reikšmė nėra aiškiai paaiškinta, tačiau jie veikia kaip sakraliniai ženklai. Tad galima manyti, kad Ḥa-Mīm priklauso platesnei artimųjų rytų religinių tekstų tradicijai, kurioje šventumas pasireiškia ir per paslaptingą simbolį, o ne tik per aiškų turinį.
Klasikiniuose tafsiruose randame ir daugiau bandymų įminti prasmę. Pavyzdžiui, al-Tabari pažymėjo, jog šios raidės gali būti ženklas pranašui, kad sura yra tikrai iš Dievo. Ibn Kathiras pabrėžė, kad jos buvo skaitytos garsiai ir atskirai, kad žmonės suprastų, jog Koranas sudarytas iš tų pačių raidžių, kuriomis kalba jie patys, bet niekas negali sukurti nieko panašaus į šį tekstą. Tai buvo tarsi iššūkis: štai raidės, sukurkite, jei galite, tokią pačią kalbą.
Citata iš ankstyvojo komentatoriaus sako: „Ḥa-Mīm yra iš Dievo paslapčių, ir nė vienas žmogus jų nepaaiškins, išskyrus Jį patį“. Šis sakinys apibūdina bendrą islamo požiūrį: žmogus gali spėlioti, bet galiausiai lieka tik pripažinti, kad yra sritis, kurioje protas sustoja.
Dėl to Ḥa-Mīm turi ne tiek lingvistinę, kiek dvasinę reikšmę. Jos primena, kad Dievas kalba kalba, kuri pranoksta žmogaus suvokimą. Jos kviečia klausytis su nuolankumu ir pagarba, o ne vien su racionaliu smalsumu. Skaitant ar klausantis Korano, šios raidės sukuria sakralinę tylą prieš pradedant skaityti žodžius, kurie laikomi švenčiausia išmintimi.
Galima sakyti, kad Ḥa-Mīm yra tarsi vartai, pro kuriuos žmogus pereina į kitą suvokimo lygmenį. Kas slypi už jų – palikta paslapčiai, tačiau pati paslaptis yra ne mažiau svarbi nei aiškus turinys. Ji moko, kad ne viską galima išmatuoti, paaiškinti ar įrodyti. Tikėjimo esmė – gebėti priimti ir tai, kas neišsprendžiama, bet vis dėlto tikra.