Islame pomirtinis gyvenimas yra vienas iš pagrindinių tikėjimo straipsnių. Tikėti ne tik Dievu, Jo pranašais ir knygomis, bet ir paskutine diena – eschatologija – yra būtina kiekvienam musulmonui. Korane ne kartą pabrėžiama, kad šis pasaulis yra laikinas, o tikrasis gyvenimas prasidės po mirties.
Viena dažniausiai kartojamų netikinčiųjų abejonių buvo prisikėlimo klausimas. Korane sakoma: „Yra tik mūsų gyvenimas šiame pasaulyje. Mes mirštame ir gyvename, bet nebūsime prikelti“ (37:16). Tai atspindi pagoniškų arabų požiūrį, kad žmogaus gyvenimas baigiasi kartu su mirtimi, ir jokio tęsinio nėra. Kita eilutė pakartoja jų skepticizmą: „Jie tarė: Ar kai būsime mirę, tapę dulkėmis ir kaulais, ar tikrai būsime prikelti?“ (82:11). Tokie klausimai rodė, kad prisikėlimas buvo sunkiai suvokiamas, bet būtent jį Koranas pateikė kaip aiškų Dievo pažadą.
Koranas mokina, kad tarp mirties ir prisikėlimo yra laikotarpis, vadinamas „barzach“ – užtvara. Ten žmogus laukia iki Teismo dienos: „Kad aš galėčiau daryti gerus darbus toje, kurią palikau. Ne! Tai tik žodis, kurį jis sako. Už jų yra užtvara iki tos dienos, kai jie bus prikelti“ (100:99–100). Tai reiškia, kad po mirties žmogus nebegali sugrįžti į šį pasaulį, nebegali pakeisti savo darbų – jis tik laukia prisikėlimo, kuris bus galutinis.
Prisikėlimas Korane vaizduojamas kaip neabejotina tikrovė. „Jis yra tas, kuris pradeda kūrimą, ir paskui jį atnaujina, ir tai Jam lengva. Jo yra aukščiausias palyginimas danguje ir žemėje. Jis yra galingasis, išmintingasis“ (30:27). Dievas, kuris sukūrė žmogų iš nieko, gali jį ir prikelti po mirties. Kitame skyriuje sakoma: „Ar žmogus nemano, kad Mes negalime surinkti jo kaulų? Tikrai! Mes galime netgi suformuoti jo pirštų galiukus“ (75:3–4).
Teismo dieną kiekvienas bus prikeltas ir stosis prieš Dievą. „Tą dieną žmonės išeis iš kapų, pasklidę kaip skruzdėlės, kad pamatytų savo darbus. Kas padarė mažiausią gėrio dalelę, tas ją pamatys, o kas padarė mažiausią blogio dalelę, tas jį pamatys“ (99:6–8). Ši citata iš Sūros „Al-Zalzalah“ parodo, kad prisikėlimas skirtas ne tik gyvybei grąžinti, bet ir atskleisti teisingumą – niekas neliks nepastebėta.
Paradiso ir pragaro realybė taip pat glaudžiai susijusi su prisikėlimu. Tikintieji, vykdę Dievo įsakymus, bus apdovanoti: „Tie, kurie tiki ir daro gerus darbus, bus įvesti į sodus, po kuriais teka upės, – jie ten pasiliks amžinai. Tai yra didžioji pergalė“ (4:122). O netikintieji ir atmetusieji prisikėlimą bus nubausti: „Tie, kurie neigia valandą, tikrai bus ugnies draugai“ (45:10).
Įdomu tai, kad Koranas ne tik teigia prisikėlimo tikrovę, bet ir pateikia gamtos pavyzdžių. Mirusi žemė, kurią atgaivina lietus, yra simbolis prisikėlimo: „Ir žiūrėkite į žemę: štai ji sausa ir negyva, bet kai Mes nuleidžiame ant jos vandenį, ji sujuda, išbrinksta ir duoda visokių porų augalų. Kas tai padarė, tas tikrai prikelia mirusius“ (22:5–6).
Islamo teologai pabrėžia, kad prisikėlimas bus kūniškas – žmogus atgaus kūną, kad patirtų atlygį ar bausmę. Tuo jis skiriasi nuo kai kurių filosofinių srovių, kurios akcentuoja tik dvasinę nemirtingumo formą.
Pomirtinis gyvenimas islame yra išbaigta sistema: po mirties siela pereina į barzachą, paskui ateina Teismo diena, kai visi prisikelia, ir tada kiekvienas gauna galutinį atlygį – rojų arba pragarą. Netikėjimas šiuo prisikėlimu Korane laikomas viena sunkiausių klaidų, nes tai reiškia neigimą Dievo teisingumo.
Tad musulmoniškoje pasaulėžiūroje prisikėlimas yra ne prielaida, o tikrasis gyvenimo tikslas. Dabartinis gyvenimas yra tik išbandymas, o tikrasis atpildas prasidės po mirties. Kaip sako Koranas: „Šis pasaulio gyvenimas yra tik žaidimas ir pramoga, o tikrasis gyvenimas yra būsimas pasaulis, jei jie tik žinotų“ (29:64).
Viena iš įdomių detalių apie Barzachą, laukimo laikotarpį, yra ta, kad mirusiojo siela patiria pirmuosius teismo ženklus dar prieš Didįjį prisikėlimą. Du angelai, Munkaras ir Nakiras, aplanko kapą ir užduoda klausimus apie tikėjimą ir Viešpatį. Šis „kapo išbandymas“ yra labai realus mirusiajam, ir jo rezultatas lemia, ar siela patirs ramybę, ar kančią iki Paskutiniojo teismo. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šis patyrimas gali trukti akimirką arba amžinybę, priklausomai nuo mirusiojo būklės.
Be to, islamo tradicijoje minima, kad mirusieji gali jausti džiaugsmą ar sielvartą, priklausomai nuo jų darbų. Pavyzdžiui, tikinčiojo siela, palikdama kūną, patiria palengvėjimą, tarsi išėjęs iš kalėjimo, o netikinčiojo siela jaučia didelį sunkumą ir baimę. Šios detalės pabrėžia, kad pomirtinis gyvenimas prasideda iškart po žemiškosios kelionės pabaigos, o ne tik Didžiosios Teismo dienos metu. Tai suteikia didelę reikšmę kiekvienai gyvenimo akimirkai.