Kas yra egzegezė?

Terminas „egzegezė“ kilęs iš graikų kalbos žodžio ἐξήγησις (exēgēsis), reiškiančio „išaiškinimas, paaiškinimas, išvedimas“. Jis sudarytas iš veiksmažodžio ἐξηγεῖσθαι (exēgeisthai), kurio prasmė – „paaiškinti, nurodyti kelią, išvesti į šviesą“. Graikiškoje kultūroje šis žodis buvo vartojamas plačiau – pavyzdžiui, Herodotas ar Plutarchas egzegeze vadino istorinių pasakojimų aiškinimą. Filosofijos kontekste Aristotelis taip vadino mitų ar poetinių tekstų komentavimą.

Žodis „egzegezė“ vartojamas teologijoje ir biblistikoje, kur reiškia Šventojo Rašto aiškinimą. Tai mokslinis ar dvasinis procesas, kurio metu bandoma suprasti teksto prasmę, jo istorinį kontekstą, kalbos niuansus ir teologines reikšmes.

Egzegezė glaudžiai susijusi su hermeneutika – bendresne aiškinimo teorija. Hermeneutika apibrėžia principus, o egzegezė yra praktinis jų taikymas konkrečiam tekstui.

Egzegezė krikščionybėje
Krikščioniškoji egzegezė turi ilgą tradiciją. Jau ankstyvieji Bažnyčios Tėvai, tokie kaip Origenas (III a.) ar Augustinas (IV–V a.), kūrė Šventojo Rašto aiškinimo metodus. Origenas išskyrė tris lygmenis: pažodinį, moralinį ir dvasinį. Augustinas pabrėžė meilę kaip pagrindinį kriterijų teisingai egzegezei: jei aiškinimas stiprina meilę Dievui ir artimui, jis laikomas tinkamu.

Viduramžiais buvo kalbama apie keturgubą Biblijos prasmę: pažodinę, alegorinę, moralinę ir anagoginę (dvasinę, nukreiptą į amžinybę). Pavyzdžiui, Jeruzalė tekste galėjo reikšti istorinį miestą (pažodinis lygmuo), Bažnyčią (alegorinis), sielos gyvenimą (moralinis) arba dangiškąją Jeruzalę (anagoginis).

Šiuolaikinė biblinė egzegezė remiasi istoriniu-kritiniu metodu: analizuojama teksto kalba (hebrajų, aramėjų, graikų), kontekstas, literatūrinė forma, istorinis laikmetis.

Biblijos citatos apie Rašto aiškinimą
Nors pats terminas „egzegezė“ Biblijoje nevartojamas, pati mintis apie aiškinimą minima. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad prisikėlęs Kristus aiškino mokiniams Raštus:
„Ir, pradėjęs nuo Mozės ir visų pranašų, aiškino (graik. διερμήνευεν – hermēneuen) jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.“ (Lk 24,27)

Apaštalų darbuose skaitome apie etiopą eunuchą, kuris nesuprato, ką skaito iš pranašo Izaijo, ir paklausė:
„Kaipgi galėčiau suprasti, jei man niekas nepaaiškina?“ (Apd 8,31)
Čia atskleidžiama egzegezės esmė – reikalingas mokytojas ar aiškintojas, kad tekstas atsivertų visame gilume.

Egzegezė islame
Islamo tradicijoje Korano aiškinimas vadinamas tafsīr. Tai artima sąvoka egzegezei. Tafsiro autoriai (mufassirun) analizuoja Korano žodžius, gramatiką, kontekstą, pasakoja pranašo Mahometo hadithus, kad paaiškintų, ką reiškia konkretus tekstas. Pavyzdžiui, garsūs komentatoriai Ibn Kathīr ar at-Tabarī suvaidino milžinišką vaidmenį kuriant islamo egzegezės tradiciją.

Egzegezė judaizme
Judaizme Rašto aiškinimas vadinamas midraš. Tai rabinų komentarai prie Toros, kurie ne tik aiškina pažodinę prasmę, bet ir ieško dvasinių, moralinių pamokymų. Pavyzdžiui, garsioji Hillelio „13 taisyklių“ sistema buvo egzegetinis įrankis, padedantis suprasti Torą.

Egzegezė svarbi kultūros istorijai. Ji padeda suvokti, kaip šventieji tekstai buvo interpretuojami per amžius, kaip jie darė įtaką menui, literatūrai, filosofijai. Moderni egzegezė stengiasi atskleisti ne tik pradinę teksto prasmę, bet ir jo reikšmę šiandienos skaitytojui.

Citatos apie egzegezę iš šaltinių

• „Egzegezė yra pastangos atverti tekstą jo pirminėje aplinkoje, suprasti jį taip, kaip suprato pirmieji adresatai.“ (Biblinės egzegezės vadovėlis)
• „Be egzegezės Šventasis Raštas tampa uždara knyga; tik paaiškinimas atveria jos gyvą žinią.“ (J. Ratzinger, „Įvadas į krikščionybę“)