Abu Lahabas (arab. Abū Lahab, „Liepsnos tėvas“) – tikrasis vardas buvo ʿAbd al-ʿUzzā ibn ʿAbd al-Muṭṭalib. Jis buvo Pranašo Mahometo dėdė iš Banu Hašim giminės, taigi – artimas giminaitis. Pravardė Abu Lahab („liepsna, ugninga išvaizda“) siejama arba su jo raudonu veidu, arba su ugningu temperamentu.
Nors dauguma Mahometo dėdžių bent jau išlaikė neutralumą, Abu Lahabas tapo vienu aršiausių islamo priešininkų. Jis atvirai pasipriešino Mahometui jau pirmosiomis pranašystės dienomis, kai šis pradėjo skelbti vieno Dievo žinią Mekoje.
Pagal islamo tradicijas, kai Mahometas pirmą kartą viešai pakvietė savo giminę į islamą, Abu Lahabas buvo vienas iš tų, kurie jam nedelsiant pasipriešino. Hadisuose pasakojama, kad kai Pranašas sušaukė giminaičius ir ėmė kalbėti apie vieną Dievą, Abu Lahabas piktai atsakė: „Tebūsi tu prakeiktas! Ar dėl to tu mus surinkai?“ Šis įvykis tapo priežastimi, kodėl buvo apreikšta visa sura, skirta būtent jam.
Korano vieta apie Abu Lahabą
5 eilutės sura „Al-Masad“ (dar vadinama „Al-Lahab“) skirta išskirtinai Abu Lahabui ir jo žmonai:
„Tebūnie prakeiktos Abu Lahabo rankos, ir pats jis pražus.
Jam nepadės jo turtai ir tai, ką jis įsigijo.
Jis bus įmestas į liepsnojančią ugnį.
O jo žmona – malkų nešėja,
su palygos virve ant kaklo.“ (Koranas 111:1–5)
Tai vienintelis atvejis Korane, kai asmuo iš pranašo giminės yra minimas vardu ir jam tiesiogiai pranašaujama pražūtis. Abu Lahabas simbolizuoja ne tik asmeninį priešiškumą Mahometui, bet ir apskritai priešinimąsi Dievo žiniai.
Jo žmona – Umm Jamil
Abu Lahabo žmona, Umm Jamil (tikrasis vardas Arwa bint Harb), taip pat garsėjo neapykanta Mahometui. Ji nešiojo malkas ar erškėčius ir mėtydavo juos pranašo keliu, kad jam pakenktų. Todėl Koranas ją apibūdina kaip „malkų nešėją“, o palygos virvė ant kaklo simbolizuoja jos pačios būsimą grandinę pragare.
Abu Lahabas buvo turtingas Mekos pirklis, priklausęs prestižinei Kureišų giminei. Jo turtas ir padėtis suteikė jam galios, todėl jis aktyviai siekė užgniaužti Mahometo mokymą. Skirtingai nei kiti dėdės, pavyzdžiui, Abu Talibas, kuris, nors ir nepriėmė islamo, vis tiek gynė Mahometą nuo priešiškų išpuolių, Abu Lahabas pasirinko priešingą pusę.
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad jis mirė 624 m. po Hudz mūšio, netrukus po pralaimėjimo musulmonams. Kai kurie pasakojimai sako, kad jis susirgo odos liga, panašia į marą ar baisią infekciją, dėl kurios jo kūnas pradėjo dvokti. Net jo šeima bijojo prisiliesti prie jo lavono, tad jis buvo palaidotas apleistai.
Abu Lahabas tapo islamo priešiškumo simboliu. Jo istorija rodo, kad net artimiausi giminaičiai gali tapti didžiausiais priešininkais, kai kalbama apie tikėjimą ir naują pasaulėžiūrą. Korano prakeikimas jo atžvilgiu sustiprino bendruomenės tikėjimą, kad Dievas mato kiekvieną priešinimąsi ir galiausiai nubaudžia tuos, kurie kovoja prieš tiesą.