Al-Qiyāma yra 75-oji Korano sura, turinti 40 ajatų. Pavadinimas reiškia „Prisikėlimas“ arba „Teismo diena“. Ji priklauso mekiečių apreiškimams ir yra vienas ryškiausių tekstų apie pomirtinį prisikėlimą bei galutinį atsiskaitymą.
Sura prasideda priesaika: „Ne! Prisiekiau Prisikėlimo diena! Prisiekiau smerkiančia siela!“ Tai atskleidžia du esminius islamo mokymo pamatus – Teismo dienos neišvengiamumą ir sąžinės liudijimą, kuris kiekviename žmoguje rodo gėrio bei blogio skirtumą.
Toliau sura tiesiogiai atsako į pagrindinį netikinčiųjų klausimą – ar tikrai žmogus bus prikeltas po mirties? Pateikiamas priminimas apie kūriniją: Tas, kuris sukūrė žmogų iš lašelio spermos, tikrai pajėgus atkurti jo kaulus ir net pirštų antspaudus. Tokiu būdu pabrėžiama Dievo visagalybė ir žinojimas apie smulkiausias kūno detales.
Vėliau aprašomas Teismo dienos reginys: žvilgsniai bus paralyžiuoti, mėnulis užtemdys, saulė ir mėnulis bus sujungti, o žmonės sakys: „Kur pabėgti?“ Tačiau atsakymas bus aiškus – nėra prieglobsčio, tik pas Viešpatį. Tai vaizdas, kuris parodo absoliučią žmogaus bejėgystę.
Sura taip pat mini, kad žmogus pats yra liudytojas prieš save. Net jei jis bandys pasiteisinti, jo veiksmai bus akivaizdūs. Širdis bus atidengta, žvilgsniai pasimetę. Tai priminimas, kad tikra atsakomybė kyla iš vidaus, o ne vien iš išorinių liudijimų.
Svarbi suros dalis yra ir tiesioginis kreipimasis į pranašą Mahometą. Jam liepiama neskubėti kartoti Korano, kai jis jam apreikštas, nes Dievas pats surinks jį į jo širdį ir paaiškins. Tai patvirtinimas, kad Koranas yra dieviškos kilmės, o pranašas tėra jo gavėjas, ne kūrėjas.
Toliau sura kalba apie kontrastą tarp tų, kurie myli pasaulį ir renkasi laikinąsias gėrybes, ir tų, kurie siekia Anapus. Pirmųjų laukia bausmė, antrųjų – palaima. Pabaigoje vaizduojamas mirties momentas: kai siela pasieks gerklę, kai aplink stovintys žmonės supras, kad tai galas, žmogus bus priverstas palikti viską, ką turėjo, ir keliaus pas savo Viešpatį.
Islamo tradicijoje Al-Qiyāma yra viena iš svarbiausių suros, kurios apmąsto Teismo dieną ir prisikėlimą. Ji dažnai recituojama laidotuvėse arba primenant apie pomirtinę tikrovę. Jos stiprus ritmas ir vaizdingumas sukrėsdavo ankstyvuosius klausytojus, parodydamas, kad mirtis nėra pabaiga, bet perėjimas į atsiskaitymą ir amžiną lemtį.
Al-Qiyama
1
„Ne! Prisiekiau Prisikėlimo diena!“
Dievas liudija Teismo dienos tikrumą.
2
„Ir prisiekiau smerkiančia siela!“
Sąžinė pati liudija žmogaus veiksmus.
3
„Argi žmogus mano, kad Mes nesurinksime jo kaulų?“
Netikėliai abejoja prisikėlimu.
4
„Žinoma! Mes net galime sutvarkyti jo pirštų galiukus.“
Dievas pabrėžia, kad atkurs net smulkiausias detales.
5
„Bet žmogus nori gyventi nuodėmėje priešais save.“
Žmogus renkasi nusidėti, atmesdamas tiesą.
6
„Jis klausia: Kada ta Prisikėlimo diena?“
Netikėliai klausia iš pašaipos.
7
„Tą dieną, kai akys bus aptemdytos,“
Teismo dieną žmonės praras ramybę.
8
„Ir mėnulis praras šviesą,“
Kosminiai ženklai lydės pasaulio pabaigą.
9
„Ir saulė bei mėnulis bus sujungti,“
Visata bus sugriauta.
10
„Tą dieną žmogus sakys: Kur prieglobstis?“
Netikėliai ieškos pabėgimo.
11
„Ne! Nėra jokio prieglobsčio!“
Niekas neišgelbės nuo Dievo teismo.
12
„Tą dieną prieglobstis yra tik pas tavo Viešpatį.“
Vienintelis kelias – pas Dievą.
13
„Tą dieną žmogus bus praneštas apie tai, ką jis padarė anksčiau ir ką atidėjo.“
Bus atskleisti visi darbai – praeities ir atidėti.
14
„Iš tiesų, žmogus bus liudytojas pats prieš save.“
Žmogaus sąžinė parodys tiesą.
15
„Nors jis bandys pateisinti pasiteisinimais.“
Jo bandymai išsisukti bus beverčiai.
16
„Neskubėk savo liežuviu kartoti, kad pagreitintum jį.“
Pranašui liepiama neskubėti kartojant Korano žodžius.
17
„Mums priklauso jį surinkti ir leisti tau jį recituoti.“
Dievas pats užtikrina Korano išsaugojimą.
18
„Kai Mes jį perskaitome, sek jo skaitymą.“
Pranašas turi klausytis ir sekti apreiškimu.
19
„Paskui Mums priklauso jį paaiškinti.“
Dievas suteikia supratimą apie Korano žinią.
20
„Ne! Bet jūs mylite laikinąjį (pasaulį).“
Žmonės renkasi pasaulietinius malonumus, o ne Anapus.
21
„Ir paliekate Anapusį (gyvenimą).“
Žmonės apleidžia amžiną gyvenimą dėl laikino.
22
„Tą dieną veidai bus spindintys,“
Teisieji bus laimingi Teismo dieną.
23
„Žiūrintys į savo Viešpatį.“
Didžiausia palaima – regėti Dievo artumą.
24
„Ir tą dieną veidai bus niūrūs,“
Netikėliai bus prislėgti ir juodi.
25
„Žinodami, kad jiems teks baisi nelaimė.“
Jie suvoks savo bausmę pragare.
26
„Ne! Kai siela pasieks gerklę,“
Aprašomas mirties momentas.
27
„Ir bus pasakyta: Kas gydytojas, kuris išgelbės?“
Žmonės ieškos pagalbos, bet veltui.
28
„Ir jis supras, kad tai atsiskyrimo laikas.“
Mirštantysis suvokia savo pabaigą.
29
„Ir koja susidės su koja.“
Metafora apie mirtį ir kelionės į Anapusį pradžią.
30
„Tą dieną kelias bus tik pas tavo Viešpatį.“
Kiekvienas žmogus eis Dievo link.
31
„Bet jis netikėjo ir nesimeldė,“
Netikėliai atmetė maldą ir tikėjimą.
32
„O priešingai – neigė ir nusisuko.“
Jie sąmoningai atmetė tiesą.
33
„Paskui jis nuėjo pas savo žmones, žingsniuodamas išdidžiai.“
Jų gyvenimą lydėjo pasipūtimas.
34
„Vargas tau, vargas tau!“
Griežtas priekaištas nusidėjėliui.
35
„Dar kartą, vargas tau, vargas tau!“
Pakartojimas sustiprina įspėjimą.
36
„Argi žmogus mano, kad jis bus paliktas be tikslo?“
Žmogus negali būti sukurtas be atsakomybės.
37
„Argi jis nebuvo lašas spermos, išlietos?“
Priminta žmogaus menka pradžia.
38
„Paskui jis tapo gniužulu, ir Jis jį sukūrė ir suteikė jam formą.“
Dievas tvarkingai sukūrė žmogų iš embriono.
39
„Ir padarė iš jo porą – vyrą ir moterį.“
Dievo kūryboje slypi tvarka ir tikslas.
40
„Argi Tas negali prikelti mirusiųjų?“
Užbaigiama klausimu, kuris patvirtina prisikėlimo neišvengiamumą.