Al-Masad yra 111-oji Korano sura. Ji priklauso mekiečių apreiškimams ir susideda iš penkių trumpų ajatų. Pavadinimas „al-masad“ pažodžiui reiškia „susuktą virvę iš pluošto“ ar „palmių skaidulų virvę“. Sura dar vadinama „Abu Lahab“ dėl pagrindinio veikėjo – pranašo Mahometo dėdės, kuris aršiai priešinosi islamui.
Istorinis kontekstas aiškus: Abu Lahab (tikrasis vardas ʿAbd al-ʿUzzā ibn ʿAbd al-Muṭṭalib) buvo vienas galingiausių Mekos klano narių ir pranašo artimasis. Jo pravardė „Lahab“ reiškia „liepsna“, o Koranas čia parodo simbolinę prasmę: jis, savo priešiškumu, užsitarnavo ugnies likimą. Jo žmona Umm Džamil taip pat buvo žinoma kaip piktavališka pranašo priešė, platinusi apkalbas ir tyčiojusis iš Mahometo.
Sura prasideda prakeikimu Abu Lahabui: „Tebūna pražuvusios Abu Lahabo rankos, ir jis pats pražus.“ Čia „rankos“ simbolizuoja jo veiksmus, galią ir darbus. Koranas aiškiai sako, kad nei jo turtai, nei įgytos privilegijos jo neišgelbės nuo bausmės. Tai buvo labai stiprus pareiškimas Mekos visuomenėje, kur turtas ir giminystė laikyti saugumo garantu.
Toliau sura apibūdina jo lemtį: „Jis pateks į liepsnojančią ugnį.“ Abu Lahabo pravardė susiejama su pragaro ugniaviete, parodydama ironiją – tas, kurio vardas „Liepsna“, galiausiai bus sudegintas tikrojoje liepsnoje. Jo žmona vadinama „malkų nešėja“, kas simbolizuoja, jog ji prisidės prie ugnies kurstymo tiek šio gyvenimo intrigomis, tiek būsimojoje bausmėje. Paskutinėje eilutėje sakoma, kad jos kaklą puoš „virvė iš palmių pluošto“ – ženklas jos paniekos ir gėdos.
Sura Al-Masad unikali tuo, kad iš anksto paskelbia priešo galutinę bausmę dar jam gyvam esant. Nė viena kita Korano sura taip aiškiai neįvardija konkretaus žmogaus vardo ir jo pražūties. Tai tapo įrodymu musulmonams, kad Korano žodžiai yra tikri: Abu Lahabas gyveno dar kelerius metus po šio apreiškimo, bet niekada nepriėmė islamo, todėl jo likimas sutapo su pranašauta žinia.
Islamo tradicijoje ši sura recituojama kaip pavyzdys, jog ne kilmė, ne giminystė su pranašu, ne turtai lemia žmogaus būklę prieš Dievą, bet tikėjimas ir darbai. Ji primena, kad net artimiausi pranašo giminaičiai nebus išgelbėti, jei neigs tiesą. Taip ji paneigia bet kokį klaninį ar šeimyninį privilegijų pagrindą religijoje.
Sura Al-Masad dažnai įtraukiama į kasdienes maldas dėl savo trumpos formos. Ji išmokstama kartu su kitomis trumpomis suromis Korano pabaigoje, todėl yra žinoma daugeliui musulmonų. Jos pagrindinė žinia – kad priešiškumas Dievui ir Jo pasiuntiniui baigiasi visišku pralaimėjimu, o išsigelbėti neįmanoma nei turtais, nei galia.
Nors sura labai trumpa, jos istorinė ir dvasinė reikšmė didelė. Ji pabrėžia, jog Dievo teisingumas paliečia visus, nepaisant jų socialinės padėties, giminystės ar turto. Abu Lahabas tapo įspėjamuoju pavyzdžiu, kad neapykanta ir puikybė galiausiai sunaikina žmogų, o tikroji didybė ateina tik iš nuolankumo Dievui.
Al-Masad
1
„Tebūna pražuvusios Abu Lahabo rankos, ir jis pats pražus.“
Abu Lahabas, pranašo priešas, pasmerktas žlugti, o jo galia bei darbai bus beverčiai.
2
„Jam nepadės nei jo turtai, nei tai, ką jis įsigijo.“
Jo turtas ir socialinė padėtis negalės išgelbėti nuo Dievo teismo.
3
„Jis pateks į liepsnojančią ugnį.“
Jo likimas – pragaras, kuris atitinka jo pravardę „Liepsna“.
4
„Jo žmona – malkų nešėja.“
Žmona, kuri palaikė vyro priešiškumą, taip pat prisidės prie ugnies kurstymo ir bausmės.
5
„Jos kaklą apjuos virvė iš palmių pluošto.“
Ji patirs pažeminimą ir kančią, simbolizuotą virve ant kaklo.