Al-Mā’ida yra 5-oji Korano sura, viena iš ilgiausiųjų, turinti 120 ajatų. Jos pavadinimas reiškia „Stalas“ arba „Stalas su patiekalais“, ir kilo iš 112–115 ajatų, kuriose pasakojama apie Jėzaus mokinių prašymą, kad Viešpats nuleistų iš dangaus stalą su maistu kaip ženklą. Tai unikali vieta Korane, kur krikščionių pasakojimas įgauna islaminę interpretaciją, pabrėžiant Dievo galybę ir atsakomybę už Jo malones.
Ši sura priklauso mediniečių apreiškimams, todėl jos turinys kitoks nei daugumos Mekos laikotarpio surų. Ji skirta bendruomenės gyvenimui, įstatymams, religiniam ir socialiniam reguliavimui. Daugelis komentatorių pažymi, kad Al-Mā’ida buvo apreikšta vėliau, kai islamo bendruomenė jau buvo sustiprėjusi ir reikėjo aiškių taisyklių. Dėl šios priežasties joje yra daug teisinio turinio: apie maistą, sutartis, liudijimus, bausmes už vagystę, alkoholio draudimą, medžioklę, santykius su kitomis religijomis.
Pirmosiose eilutėse kalbama apie įžadų laikymąsi. Tikinčiųjų prašoma būti ištikimais sutartims, nes jos laikomos šventu dalyku. Čia pat pateikiami ir maisto įstatymai: kas leidžiama, kas draudžiama, kokios aukos neleistinos. Vienas svarbiausių šios suros nurodymų yra apie „švarią ir gerą“ mitybą bei draudimą vartoti kraują, kiaulieną, skerdieną, kurios vardu nebuvo paminėtas Dievas.
Sura taip pat akcentuoja tarpreliginius santykius. Joje minimi „Ahl al-Kitāb“ – Rašto žmonės, t. y. žydai ir krikščionys. Nors Koranas kitur kritikuoja jų klaidas, ši sura pripažįsta jų religinių praktikų teisėtumą tam tikrose srityse, pavyzdžiui, leista valgyti jų maistą ar vesti jų moteris. Tuo pačiu aiškiai sakoma, kad musulmonai turi laikytis savo tikėjimo kelio ir vengti supainiojimo.
Viena garsiausių Al-Mā’ida dalių yra pasakojimas apie Kainą ir Abelį. Čia pristatomas pirmasis žmogžudystės atvejis, kurį padarė Kainas. Tekstas pabrėžia, kad nužudymas yra didžiausias nusikaltimas, prilygstantis visos žmonijos gyvybės sunaikinimui. O išgelbėjus vieną gyvybę, prilygstama visos žmonijos išgelbėjimui. Tai vienas iš moralės pamatų, kuris plačiai cituojamas islamo tradicijoje.
Kita svarbi dalis – draudimas alkoholiui ir lošimams. Pabrėžiama, kad tai yra „šėtono darbai“, vedantys į susiskaldymą, priešiškumą ir užmarštį Dievo. Ši nuostata islamo bendruomenei tapo galutiniu draudimu vartoti svaigiuosius gėrimus, ir ji remiasi aiškia teologine logika: kas drumsčia protą ir naikina socialinę darną, turi būti atmetama.
Al-Mā’ida labai svarbi ir dėl savo požiūrio į priesaikas bei sutartis. Joje reikalaujama teisingumo, net jei tai reiškia liudyti prieš artimuosius ar net prieš save. Sura ragina visuomet laikytis Dievo teisingumo, nes tik jis yra kelias į tikrą pamaldumą.
Sura taip pat mini Jėzų (Īsą) ir jo stebuklus, įskaitant aklųjų gydymą ir negyvųjų prikėlimą su Dievo leidimu. Pabaigoje randame epizodą, kai mokiniai prašo Jėzaus, kad Dievas nuleistų stalą iš dangaus. Jėzus įspėja, kad tai būtų didžiulis išbandymas, nes gavus tokią malonę, atkritimas reikštų sunkią bausmę. Šis pasakojimas parodo, kad tikėjimas reikalauja atsakomybės, o Dievo ženklai nėra pramoga ar paprastas įrodymas, bet įpareigojimas.
Al-Mā’ida yra viena turtingiausių Korano surų teisiniu ir moraliniu turiniu. Ji jungia įstatymų rinkinį, pasakojimus, moralinius pamokymus ir teologines tiesas. Jos žinia pabrėžia atsakomybę už įžadus, bendruomenės tvarką, sąžiningumą ir ištikimybę Dievo keliui.
Islamo tradicijoje ši sura laikoma ypatinga ir galutine tam tikrose srityse: ji nustatė baigiamąsias normas dėl mitybos, alkoholio, sutartinių santykių. Ji dažnai minima kaip tekstas, patvirtinantis islamo teisės pagrindus. Be to, dėl gausių nuorodų į krikščionis ir žydus, ji yra svarbus tekstas tarpreliginiam dialogui.
Todėl Al-Mā’ida ne tik apibrėžė islamo bendruomenės gyvenimo taisykles VII amžiaus Medinoje, bet ir šiandien išlieka vienu kertinių tekstų, parodančių, kad tikėjimas neatsiejamas nuo kasdienio gyvenimo, teisingumo, socialinio atsakingumo ir pagarbaus elgesio su kitais.
Al-Maida su paaiškinimais
1
„O jūs, kurie tikite! Laikykitės įžadų.“
Tikintieji kviečiami būti ištikimi duotiems pažadams ir sutartims, nes tai yra šventa pareiga.
2
„Jums leidžiama valgyti naminius gyvulius, išskyrus tai, kas jums uždrausta. Nesulaužykite medžioklės draudimo, kai esate piligrimystėje. Dievas skiria, ką nori.“
Įvedami mitybos įstatymai ir taisyklės piligrimystės metu, parodant, kad Dievas pats nustato ribas.
3
„Uždrausta jums: nugaišusio gyvulio mėsa, kraujas, kiauliena, gyvulys, kuris buvo paaukotas kitam nei Dievui, pasmaugti, užmušti smūgiu, nukristi nuo aukštai, subadyti ragais, suėsti laukinių žvėrių – nebent patys paskeriate prieš jam mirštant, ir kas buvo paaukota stabams. Ir taip pat draudžiama skirstyti dalį pagal burtų strėles. Tai nedorumas.“
Išsamiai išvardijamos maisto draudimų kategorijos, kurios turėjo atskirti musulmonus nuo pagoniškų ritualų.
4
„Jie klausia tavęs, kas jiems leidžiama. Sakyk: Jums leidžiami geri dalykai, taip pat medžioklės gyvūnai, kuriuos esate išmokę, laikydamiesi Dievo mokymo. Valgykite tai, ką jie jums sugavo, ir minėkite Dievo vardą. Bijokite Dievo – tik Jis greitai atlygina.“
Leidžiama naudotis medžioklės šunimis ar paukščiais, bet visada pabrėžiamas Dievo vardo minėjimas.
5
„Šiandien jums leidžiami geri dalykai. Rašto žmonių maistas jums leidžiamas, ir jūsų maistas jiems leidžiamas. Ir jums leidžiamos doros tikinčiųjų moterys bei doros moterys iš Rašto žmonių, jei duodate joms kraičio dovaną, norėdami santuokos, o ne ištvirkimo ar slapto sugyvenimo.“
Šis ajatas rodo tarpreliginį bendravimą – musulmonams leista dalintis maistu ir kurti šeimas su žydėmis ar krikščionėmis.
6
„O jūs, kurie tikite! Kai stojatės melstis, nusiplaukite savo veidus ir rankas iki alkūnių, perbraukite galvas, nusiplaukite kojas iki kulkšnių. Jei esate nešvarūs, apsivalykite visaip. Jei sergate ar keliaujate, ar grįžote iš gamtinių reikalų, ar turėjote intymių santykių, o vandens nerandate – tai užteks švaraus smėlio: perbraukite juo veidus ir rankas. Dievas nenori jums apsunkinti, bet nori jus apvalyti ir užbaigti savo malonę jums, kad būtumėte dėkingi.“
Čia nustatomi maldos apsiplovimo (wudu) ir išimties atvejai (tayammum) įstatymai.
7
„Atsiminkite Dievo malonę jums ir Jo sandorą, kurią Jis sudarė su jumis, kai tarėte: mes girdime ir paklūstame. Bijokite Dievo – Jis žino, kas yra jūsų širdyse.“
Priminta apie tikinčiųjų priesaiką ištikimai laikytis Dievo nurodymų.
8
„O jūs, kurie tikite! Būkite tvirtai stovintys dėl Dievo, liudykite teisingai. Neapykanta kitiems netrukdo būti teisingiems. Būkite teisingi – tai arčiau pamaldumo. Bijokite Dievo, nes Jis gerai žino, ką darote.“
Teisingumas privalomas net prieš priešus – tai vienas iš kertinių islamo etikos principų.
9
„Dievas pažadėjo tiems, kurie tiki ir daro gerus darbus, atleidimą ir didžiulį atlygį.“
Tikintieji užtikrinami dėl amžinojo atlygio.
10
„O tie, kurie netiki ir neigia Mūsų ženklus – jie yra Pragaro gyventojai.“
Aiškus perspėjimas netikintiesiems.
11
„O jūs, kurie tikite! Atsiminkite Dievo malonę, kai priešai kėsinosi į jus, bet Jis sulaikė jų rankas nuo jūsų. Bijokite Dievo, ir tik į Jį tegu pasikliauna tikintieji.“
Priminta apie Dievo apsaugą istoriniuose įvykiuose.
12
„Dievas sudarė sandorą su Izraelio vaikais ir paskyrė iš jų dvylika vadų. Dievas pasakė: Aš esu su jumis. Jei atliksite maldą, mokėsite zakatą, tikėsite Mano pasiuntiniais, juos remsite ir skolinsite Dievui gražią paskolą, Aš jums atleisiu nuodėmes ir įvesiu į sodus, po kuriais teka upės. Bet kas po to neigs, tas nuklys nuo kelio.“
Prisimenamas sandoros su Izraelio vaikais momentas, pabrėžiant jų atsakomybę.
13
„Bet kadangi jie sulaužė savo sandorą, Mes juos prakeikėme ir padarėme jų širdis kietas. Jie iškraipo žodžius iš jų vietų ir pamiršo dalį to, kas jiems buvo priminta.“
Kritikuojamas sandoros sulaužymas ir mokymo iškraipymas.
14
„Ir su tais, kurie sakė: Mes esame krikščionys – Mes taip pat sudarėme sandorą, bet jie pamiršo dalį to, kas jiems buvo priminta. Todėl Mes sukėlėme tarp jų priešiškumą ir neapykantą iki Prisikėlimo dienos.“
Krikščionys taip pat įspėjami dėl sandoros sulaužymo.
15
„O Rašto žmonės! Jums atėjo Mūsų pasiuntinys, aiškinantis jums daug, ką slėpėte iš Rašto, ir atleidžiantis daug ką. Jums atėjo šviesa ir aiški Dievo knyga.“
Nurodoma, kad Mahometas atnešė šviesą ir paaiškinimus ankstesniems Rašto žmonėms.
16
„Dievas per ją veda tuos, kurie ieško Jo malonės, į ramybės kelius ir išveda juos iš tamsybių į šviesą, savo valia nukreipdamas į tiesų kelią.“
Koranas apibūdinamas kaip vedantis į ramybę ir šviesą.
17
„Tikrai netikintys tie, kurie sako: Dievas yra Mesijas, Marijos sūnus.“
Čia neigiama krikščioniškoji Trejybės doktrina, teigiant, kad Dievas yra vienas.
18
„Žydai ir krikščionys sako: Mes esame Dievo vaikai ir Jo mylimieji. Sakyk: Kodėl Jis tada baudžia jus už jūsų nuodėmes? Jūs esate tik žmonės iš tų, kuriuos Jis sukūrė.“
Priminta, kad visi žmonės yra kūriniai, atsakingi už savo darbus.
19
„O Rašto žmonės! Jums atėjo Mūsų pasiuntinys, paaiškinantis po ilgos pertraukos tarp pasiuntinių, kad nepasakytumėte: pas mus neatėjo joks džiugintojas ar įspėtojas.“
Aiškinama, kad Mahometo siuntimas panaikina pasiteisinimą dėl pranašų stokos.
20
„Ir prisiminė Mozė savo tautai: O mano tauta! Atsiminkite Dievo malonę jums, kai Jis paskyrė tarp jūsų pranašus, padarė jus valdovais ir davė jums tai, ko nedavė niekam kitam pasaulyje.“
Mozės žodžiais primenama Izraelio tautai jų ypatinga padėtis ir atsakomybė.
21
„O mano tauta! Įženkite į Šventąją žemę, kurią Dievas jums paskyrė. Neatsitraukite, nes pralaimėsite.“
Mozė ragina Izraelio tautą priimti pažadėtą žemę ir nebijoti.
22
„Jie atsakė: Mozė, ten gyvena stipri tauta. Mes ten neįžengsime, kol jie neišeis. Jei jie išeis, mes įžengsime.“
Tauta išsigąsta vietinių gyventojų stiprybės.
23
„Tuomet du vyrai, kurie bijojo Dievo ir kuriems Jis buvo maloningas, pasakė: Įženkite pro vartus. Kai įeisite, jūs laimėsite. Pasitikėkite Dievu, jei esate tikintieji.“
Du tikintieji ragina tautą pasitikėti Dievu ir nebijoti.
24
„Jie atsakė: Mozė, mes ten neįžengsime niekada, kol jie ten bus. Eik tu su savo Viešpačiu ir kovokite, o mes čia sėdėsime.“
Tauta visiškai atsisako vykdyti Dievo įsakymą.
25
„Mozė tarė: Viešpatie! Aš neturiu galios niekam, išskyrus save ir savo brolį. Tad atskirk mus nuo nedorų žmonių.“
Mozė maldauja Dievo atskirti jį ir ištikimuosius nuo neklusniųjų.
26
„Dievas atsakė: Jiems uždrausta ši žemė keturiasdešimt metų. Jie klajos žemėje, be kelio. Nesielvartauk dėl nedorų žmonių.“
Dievas skiria tautai bausmę – klajoti dykumoje 40 metų.
27
„Paskaityk jiems tiesą apie du Adomo sūnus. Vienas jų aukojo auką, bet ji buvo priimta iš vieno, o iš kito – ne. Jis pasakė: Aš tave nužudysiu. Brolis atsakė: Dievas priima tik iš dievobaimingųjų.“
Pradedamas Kaino ir Abelio pasakojimas, pabrėžiant, kad Dievui svarbi širdies būklė, o ne vien ritualas.
28
„Jei tu pakelsi prieš mane ranką, kad mane nužudytum, aš nepakelsiu prieš tave rankos, kad tave nužudyčiau. Aš bijau Dievo, pasaulių Viešpaties.“
Vienas brolis atsisako keršto, parodydamas dievobaimingumą.
29
„Aš noriu, kad tu prisiimtum mano ir savo nuodėmę, ir būtum tarp Ugnies gyventojų. Tai nedorėlių atlygis.“
Teisingasis pasirenka neatsilyginti smurtu, palikdamas teismą Dievui.
30
„Galiausiai jo siela paskatino jį nužudyti savo brolį, ir jis jį nužudė, ir tapo pralaimėtoju.“
Kainas pasiduoda pavyduliui ir įvykdo žmogžudystę.
31
„Dievas pasiuntė varną, kuris kapstė žemę, parodydamas jam, kaip paslėpti brolio kūną. Jis sušuko: Vargas man! Ar aš nepajėgus padaryti kaip šis varnas ir paslėpti savo brolio kūną? Taip jis tapo gailestingu.“
Dievas parodo Kainui per varną, kaip palaidoti brolį, atskleisdamas jo menkumą.
32
„Dėl to Mes paskelbėme Izraelio vaikams: kas nužudo vieną žmogų be priežasties – tarsi būtų nužudęs visą žmoniją, o kas išgelbsti vieną gyvybę – tarsi būtų išgelbėjęs visą žmoniją.“
Vienas stipriausių moralinių Korano principų apie gyvybės vertę.
33
„Tiems, kurie kovoja prieš Dievą ir Jo pasiuntinį ir siekia sukelti maištą žemėje, atlygis yra mirtis, nukryžiavimas, rankų ir kojų nukirtimas priešingose pusėse arba ištrėmimas iš šalies. Tai jų gėda šiame pasaulyje, o Anapus – didi bausmė.“
Skiriamos bausmės už sukilimą ir didžiulį blogį.
34
„Išskyrus tuos, kurie atgailauja prieš jums juos užimant. Žinokite, kad Dievas atlaidus, gailestingas.“
Atgaila gali pakeisti žmogaus bausmės kelią.
35
„O jūs, kurie tikite! Bijokite Dievo, ieškokite priartėjimo prie Jo ir kovokite Jo kelyje, kad sektųsi.“
Tikintieji kviečiami gyventi pamaldžiai ir veikliai.
36
„Iš tiesų, jei netikintieji turėtų viską, kas yra žemėje, ir dar tiek pat, ir visa tai atiduotų kaip išpirką, kad išsigelbėtų nuo bausmės Teismo dieną – tai nebūtų priimta. Jiems laukia skausminga bausmė.“
Jokie turtai neišpirks netikėjimo.
37
„Jie norės išeiti iš ugnies, bet niekada iš jos neišeis. Jiems laukia nuolatinė bausmė.“
Pragaro bausmė apibūdinama kaip amžina.
38
„Vagis – vyras ar moteris – nukirskite jiems ranką, kaip atpildą už tai, ką padarė, ir kaip atgrasymą nuo Dievo. Dievas galingas, išmintingas.“
Čia nustatoma šariato bausmė už vagystę.
39
„Bet kas po savo neteisybės atgailauja ir pasitaiso – Dievas jam atleidžia. Iš tiesų, Dievas atlaidus, gailestingas.“
Atgaila gali panaikinti nuodėmės naštą.
40
„Ar nežinai, kad Dievui priklauso dangų ir žemės valdžia? Jis baudžia, ką nori, ir atleidžia, kam nori. Dievas visagalė galia.“
Pabrėžiama, kad galutinis teisingumas ir galia priklauso tik Dievui.
41
„Pasiuntiny, nesielvartauk dėl tų, kurie skuba į netikėjimą – iš jų, kurie sakosi savo lūpomis tikį, bet jų širdys netiki, ir iš tų, kurie yra žydai. Jie klauso melo ir klausosi kitų, kurie niekad nebuvo pas tave, iškraipančių žodžius iš jų vietų, sakydami: Jei jums tai duodama, priimkite, o jei neduodama – saugokitės.“
Įspėjama apie veidmainius ir klaidintojus, kurie iškraipo Apreiškimą.
42
„Jie klauso melo ir ryja draudžiamą. Jei jie ateina pas tave, teisk tarp jų arba nusigręžk nuo jų. Jei nusigręši, jie tau nepakenks. Jei teisi, teisk teisingai. Dievas myli teisinguosius.“
Dievas leidžia pranašui rinktis: spręsti žydų bylas pagal teisingumą arba atsisakyti, bet svarbiausia – nepasiduoti melui.
43
„Kaip jie gali ateiti pas tave dėl sprendimo, kai turi Torą, kurioje yra Dievo sprendimas? Bet po to jie nusisuka – jie nėra tikintieji.“
Kritikuojamas jų nenuoseklumas: turėdami Dievo Įstatymą, jie vis tiek ieško aplenkimo.
44
„Mes nuleidome Torą, kurioje yra vadovavimas ir šviesa. Pagal ją pranašai, kurie pakluso Dievui, teisė žydus, kaip ir rabinai bei išminčiai, nes jiems buvo patikėta saugoti Dievo Knygą.“
Patvirtinama Toros vertė ir atsakomybė ją saugoti.
45
„Mes paskyrėme jiems joje: gyvybė už gyvybę, akis už akį, nosis už nosį, ausis už ausį, dantis už dantį, ir žaizdos – pagal lygumą. Bet kas atleidžia, tam tai bus atpirkimas. Tie, kurie nesprendžia pagal tai, ką nuleido Dievas, yra neteisieji.“
Čia paminėtas „akis už akį“ principas, bet kartu ir atleidimo vertė.
46
„Ir Mes nuleidome, po jų pėdų, Jėzų, Marijos sūnų, patvirtinantį tai, kas buvo prieš jį Tora, ir Mes davėme jam Evangeliją, kurioje yra vadovavimas ir šviesa, patvirtinanti Torą ir kaip vadovavimas bei pamokymas dievobaimingiesiems.“
Evangelija apibūdinama kaip šviesa ir tęstinumas Toros.
47
„Tegul Evangelijos žmonės teisia pagal tai, ką nuleido Dievas joje. Tie, kurie nesprendžia pagal tai, ką nuleido Dievas, yra nusidėjėliai.“
Krikščionys raginami laikytis savo Apreiškimo.
48
„Mes tau nuleidome Knygą tiesoje, patvirtinančią tai, kas buvo prieš ją, ir ją prižiūrintį. Tad teisk tarp jų pagal tai, ką nuleido Dievas. Nesek jų geismų, nusigręždamas nuo to, kas atėjo tau iš tiesos. Mes kiekvienam iš jūsų nustatėme įstatymą ir kelią. Jei Dievas būtų norėjęs, būtų padaręs jus viena bendruomene, bet norėjo jus išbandyti tuo, ką jums davė. Tad lenktyniaukite gėrybėse. Visi jūs sugrįšite pas Dievą, ir Jis jums praneš apie tai, dėl ko nesutarėte.“
Čia pabrėžiama religijų įvairovė kaip išbandymas, o ne atsitiktinumas.
49
„Teisk tarp jų pagal tai, ką nuleido Dievas, ir nesek jų geismų. Saugokis, kad jie nesuviliotų tavęs nuo dalies to, ką Dievas nuleido tau. Jei jie nusisuka, žinok, kad Dievas nori juos nubausti už dalį jų nuodėmių.“
Pranašui įsakyta tvirtai laikytis Apreiškimo, nepataikauti kitiems.
50
„Ar jie trokšta pagoniškos tvarkos? O kieno sprendimas geresnis už Dievo sprendimą tiems, kurie yra tikri tikintieji?“
Dievo teisė pateikiama kaip aukščiausias ir teisingiausias sprendimas.
51
„O jūs, kurie tikite! Nesidarykite žydų ir krikščionių draugais ir globėjais. Jie yra vieni kitų globėjai. O kas iš jūsų juos priima kaip globėjus, tas yra vienas iš jų. Dievas neveda neteisingųjų.“
Įspėjimas dėl politinių ir religinių sąjungų, kurios gali pakenkti bendruomenės ištikimybei.
52
„Tu matai tuos, kurių širdyse yra liga, skubančius pas juos, sakant: Mes bijome, kad mus ištiktų nelaimė. Bet gal Dievas atneš pergalę arba savo sprendimą, ir tada jie gailėsis dėl to, ką slėpė savo širdyse.“
Kritikuojami veidmainiai, kurie bijo pasikliauti Dievu.
53
„Tada tikintieji sakys: Ar šitie yra tie, kurie prisiekė Dievo vardu, kad jie tikrai su jumis? Jų darbai tapo niekais, ir jie pralaimėjo.“
Veidmainystė galiausiai išaiškės ir bus pasmerkta.
54
„O jūs, kurie tikite! Jei kas iš jūsų atsisuka nuo savo tikėjimo, Dievas atves kitus žmones – Jis juos mylės ir jie Jį mylės. Jie bus nuolankūs tikintiesiems, stiprūs prieš netikinčiuosius, jie kovos Dievo kelyje ir nebijos jokio priekaišto. Tai Dievo malonė, kurią Jis duoda, kam nori. Dievas apima viską, žino viską.“
Dievo bendruomenė nepaliks tuščios vietos – ją pakeis kiti ištikimieji.
55
„Jūsų globėjas yra tik Dievas, Jo pasiuntinys ir tikintieji, kurie atlieka maldą, moka zakatą ir lenkiasi maldoje.“
Tikroji globėja ir atrama – Dievas, pranašas ir tikinčiųjų bendruomenė.
56
„Kas priima Dievą, Jo pasiuntinį ir tikinčiuosius kaip globėjus – štai jie yra Dievo partija, ir jie bus nugalėtojai.“
Pabrėžiamas tikinčiųjų bendrumas kaip stiprybės šaltinis.
57
„O jūs, kurie tikite! Nesidarykite tais draugais tų, kurie šaiposi iš jūsų tikėjimo ir jį laiko žaidimu, iš tų, kuriems buvo duota Raštas prieš jus, ir iš netikėlių. Bijokite Dievo, jei esate tikintieji.“
Įspėjimas vengti pašaipų ir neapykantos.
58
„Kai jūs šaukiate į maldą, jie laiko tai pašaipa ir žaidimu. Tai todėl, kad jie yra žmonės, kurie nesupranta.“
Netikintieji menkina maldą, nes nesuvokia jos reikšmės.
59
„Sakyk: O Rašto žmonės! Ar jūs pykstate ant mūsų tik todėl, kad mes tikime Dievu, tuo, kas mums nuleista, ir tuo, kas buvo nuleista anksčiau, o dauguma jūsų esate nedorėliai?“
Pranašas paaiškina tikėjimo esmę ir atskleidžia, kad pyktis kyla iš jų pačių nedorumo.
60
„Sakyk: Ar noriu jums pranešti, kas yra dar blogiau atlygio požiūriu pas Dievą? Tai tie, kuriuos Dievas prakeikė, ant kurių Jis supyko, iš kurių padarė beždžiones ir kiaules, ir kurie garbino stabus. Jie blogesni savo padėtimi ir dar labiau paklydę nuo tiesaus kelio.“
Stiprus perspėjimas apie tuos, kurie atmetė Dievo įstatymą ir nusileido į degradaciją.
61
„Kai jie ateina pas jus, jie sako: Mes tikime. Bet jie ateina netikėdami ir išeina netikėdami. Dievas gerai žino, ką jie slepia.“
Apibūdinami veidmainiai, kurie tik žodžiais prisipažįsta tikintys.
62
„Tu matai daugumą jų skubančių į nuodėmę, į nusikalstamą elgesį ir draudžiamo ryjimą. Kokia bjauri tai, ką jie daro!“
Dievas smerkia jų polinkį į blogį ir neteisybę.
63
„Kodėl rabinai ir mokytojai jų nesulaiko nuo nuodėmės kalbos ir draudžiamo ryjimo? Kokia bjauri jų veikla!“
Kaltinami ir religiniai vadovai, kurie leidžia nedorybėms vyrauti.
64
„Žydai sakė: Dievo ranka surišta. Tebūnie surištos jų pačių rankos ir tebūnie jie prakeikti už tai, ką sakė. Priešingai, Jo rankos ištiestos – Jis duoda, kaip nori. Ir tai, kas buvo nuleista tau nuo tavo Viešpaties, tik padidina daugeliui jų maištą ir netikėjimą. Mes sukėlėme tarp jų priešiškumą ir neapykantą iki Prisikėlimo dienos. Kiekvieną kartą, kai jie uždega ugnį karui, Dievas ją užgesina. Jie siekia sumaišties žemėje, bet Dievas nemyli sukilėlių.“
Dievas atmeta įžeidimą ir primena savo galią bei valią.
65
„Jei tik Rašto žmonės tikėtų ir bijotų Dievo, Mes atleistume jiems nuodėmes ir įvestume juos į malonės sodus.“
Dievas pažada atlygį už tikrą tikėjimą ir dievobaimingumą.
66
„Jei jie laikytųsi Toros, Evangelijos ir to, kas jiems nuleista nuo jų Viešpaties, jie valgytų iš viršaus ir iš to, kas po jų kojomis. Kai kurie iš jų eina teisingu keliu, bet daug jų daro bloga.“
Jei laikytųsi įstatymų, jie gyventų pakankamai ir gerovėje.
67
„Pasiuntiny, perduok tai, kas nuleista tau nuo tavo Viešpaties. Jei to nepadarysi, tu nebūsi perdavęs Jo žinios. Dievas tave apsaugos nuo žmonių. Dievas neveda netikinčiųjų.“
Pranašui pabrėžta būtinybė perduoti visą Apreiškimą, nebijant žmonių.
68
„Sakyk: O Rašto žmonės! Jūs neturite pagrindo, kol nesilaikote Toros, Evangelijos ir to, kas jums nuleista nuo jūsų Viešpaties. Tai, kas nuleista tau nuo tavo Viešpaties, tik padidina daugeliui jų maištą ir netikėjimą. Tad neliūdėk dėl netikinčiųjų.“
Priminta, kad tik tikras laikymasis Apreiškimo duoda tvirtą pagrindą.
69
„Iš tiesų, tie, kurie tiki, žydai, sabejai ir krikščionys – kas tiki Dievu ir Paskutine diena ir daro gerus darbus – jiems nebus baimės ir jie neliūdės.“
Kiekviena bendruomenė, jei laikosi tikėjimo ir doros, turi vietą prie Dievo.
70
„Mes sudarėme sandorą su Izraelio vaikais ir pasiuntėme jiems pasiuntinius. Kiekvieną kartą, kai atėjo pas juos pasiuntinys su tuo, kas nepatiko jų sieloms, jie vienus atmetė, kitus nužudė.“
Priminta apie pranašų atmetimą ir smurtą prieš juos.
71
„Jie manė, kad nebus jokių pasekmių, ir tapo akli ir kurti. Bet Dievas atleido jiems. Tada daugelis jų vėl tapo akli ir kurti. Dievas mato jų darbus.“
Parodomas jų pakartotinis neklusnumas ir Dievo žinojimas.
72
„Tikrai netikintys tie, kurie sako: Dievas yra Mesijas, Marijos sūnus. O Mesijas sakė: O Izraelio vaikai! Garbinkite Dievą, mano Viešpatį ir jūsų Viešpatį. Iš tiesų, kas priskiria Dievui partnerius, tam rojus uždraustas, ir jo vieta – ugnis. Nėra gelbėtojų neteisiesiems.“
Atmetamas dieviškumo priskyrimas Jėzui.
73
„Tikrai netikintys tie, kurie sako: Dievas yra trejybė. Nėra dievo, tik Vienas Dievas. Jei jie nesiliaus, tikrai ištiks juos skausminga bausmė.“
Griežtas Trejybės neigimas, pabrėžiant vienatinio Dievo principą.
74
„Ar jie neturi atgailauti pas Dievą ir prašyti Jo atleidimo? Dievas atlaidus, gailestingas.“
Kvietimas krikščionims atgailauti ir grįžti prie tikro tikėjimo.
75
„Mesijas, Marijos sūnus, buvo tik pasiuntinys. Prieš jį praėjo kiti pasiuntiniai. Jo motina buvo teisiausia. Abu jie valgė maistą. Pažiūrėk, kaip Mes aiškiai pateikiame ženklus, o jie vis tiek nusigręžia.“
Jėzus ir Marija pavaizduoti kaip žmonės, o ne dievybės.
76
„Sakyk: Ar jūs garbinate, užuot Dievą, tai, kas negali jums nei pakenkti, nei padėti? Dievas yra Girdintis, Žinantis.“
Kritikuojamas stabmeldiškas garbinimas.
77
„Sakyk: O Rašto žmonės! Neperženkite ribų savo religijoje, nesekite tų, kurie anksčiau paklydo, suklaidino daugelį ir patys paklydo nuo tiesaus kelio.“
Įspėjimas prieš kraštutinumus ir klaidingą sekimą.
78
„Izraelio vaikai buvo prakeikti Dovydo ir Jėzaus, Marijos sūnaus, lūpomis dėl to, kad jie nepakluso ir peržengė ribas.“
Pabrėžiama jų neklusnumo pasekmė.
79
„Jie nesulaikydavo vieni kitų nuo blogų darbų, kuriuos darė. Kokia bjauri jų veikla!“
Kritika už bendruomenės abejingumą nuodėmei.
80
„Tu matai daugumą jų darant draugystę su netikinčiaisiais. Kokia bloga tai, ką jie siunčia pirmyn sau – Dievas supyko ant jų, ir jie pasiliks bausmėje.“
Jie kaltinami sąjungomis su netikinčiaisiais, kurios veda į Dievo rūstybę.
81
„Jei jie tikrai tikėtų Dievu, pranašu ir tuo, kas buvo nuleista jam, jie nesidarytų netikinčiųjų draugais. Bet dauguma jų yra nedorėliai.“
Parodoma, kad tikėjimo trūkumas atsispindi jų sąjungose ir veiksmuose.
82
„Tu tikrai rasi, kad didžiausią priešiškumą tikintiesiems rodo žydai ir pagonys. Ir tikrai rasi, kad artimiausi meilėje tiems, kurie tiki, yra tie, kurie sako: Mes esame krikščionys. Tai todėl, kad tarp jų yra kunigų ir vienuolių, ir jie nėra išdidūs.“
Krikščionys čia pavaizduojami kaip artimesni musulmonams dėl nuolankumo.
83
„Kai jie girdi tai, kas buvo nuleista pasiuntiniui, jų akys prisipildo ašarų dėl tiesos, kurią jie atpažino. Jie sako: Viešpatie, mes tikime, įrašyk mus tarp liudytojų.“
Krikščionys, kurie nuoširdžiai priima Apreiškimą, parodyti kaip pavyzdys.
84
„Ir kodėl mes netikėtume Dievu ir tai, kas atėjo pas mus iš tiesos, trokšdami, kad mūsų Viešpats įvestų mus į teisiųjų draugiją?“
Jų tikėjimo nuostata grindžiama amžinojo atlygio viltimi.
85
„Todėl Dievas jiems atlygino sodais, po kuriais teka upės, kuriuose jie pasiliks amžinai. Tai yra atpildas už jų ištikimybę.“
Sąžiningi tikintieji apdovanojami rojumi.
86
„Bet tie, kurie neigia ir laiko mūsų ženklus melu – jie yra ugnies draugai.“
Netikintiesiems pažadėta pragaro bausmė.
87
„O jūs, kurie tikite! Neuždrauskite sau gerų dalykų, kuriuos Dievas jums leido, ir neperženkite ribų. Dievas nemyli peržengiančių ribas.“
Tikintieji įspėjami nevirsti perdėtai griežtais, atsisakant leistinų dalykų.
88
„Valgykite tai, ką Dievas jums davė, kas yra leista ir gera, ir bijokite Dievo, kuriuo tikite.“
Priminta laikytis pusiausvyros tarp leidžiamo ir draudžiamo.
89
„Dievas nelaikys jūsų atsakingais už tuščias priesaikas, bet laikys atsakingais už tvirtas priesaikas, kurias sulaužote. Atpirkimas už tai – pamaitinti dešimt vargšų tuo, kuo maitinate savo šeimas, arba aprengti juos, arba išlaisvinti vergą. Kas negali, tas turi pasninkauti tris dienas. Tai jūsų priesaikų atpirkimas, kai prisiekėte. Saugokite savo priesaikas. Taip Dievas jums aiškina savo ženklus, kad būtumėte dėkingi.“
Nustatomos taisyklės dėl priesaikų ir jų atpirkimo.
90
„O jūs, kurie tikite! Vynas, lošimai, akmeniniai stabai ir burtų strėlės – tai šėtono nešvarumai. Venkite jų, kad pasisektų.“
Paskelbtas galutinis draudimas alkoholiui ir lošimams.
91
„Šėtonas nori sukelti tarp jūsų priešiškumą ir neapykantą per vyną ir lošimus ir atitraukti jus nuo Dievo atminimo ir maldos. Ar jūs liausitės?“
Paaiškinama, kodėl draudžiami svaigalai ir lošimai.
92
„Pakluskite Dievui, pakluskite pasiuntiniui, saugokitės. Jei nusigręžiate, žinokite, kad mūsų pasiuntinio pareiga yra aiškiai perduoti.“
Priminta apie pranašo užduotį – perduoti žinią.
93
„Tiems, kurie tiki ir daro gerus darbus, nėra nuodėmės tame, ką jie valgė, jei jie bijo Dievo, tiki ir daro gerus darbus, ir dar bijo Dievo, ir tiki, ir daro gerą. Dievas myli geradarius.“
Dievas atleidžia, jei žmogus buvo tikintis ir doras.
94
„O jūs, kurie tikite! Dievas tikrai jus išbandys šiek tiek medžioklės grobiu, kurį pasieks jūsų rankos ir ietys, kad Dievas išbandytų, kas Jo bijo nematydamas. Kas po to peržengia ribas, tam laukia skausminga bausmė.“
Nurodoma, kad medžioklė gali tapti tikėjimo išbandymu.
95
„O jūs, kurie tikite! Nežudykite medžiojamų gyvūnų, kai esate piligrimystėje. Kas iš jūsų tai padaro tyčia, atlygins panašiu gyvuliu iš bandos, kurį įvertins du teisingi vyrai iš jūsų, kaip auka prie Kaabos, arba maitins vargšus, arba pasninkaus. Kad jis patirtų savo veiksmo pasekmes. Dievas atleidžia tai, kas praėjo, bet kas vėl tai kartos, Dievas jį nubaus.“
Draudžiama medžioti piligrimystės metu.
96
„Jums leidžiama jūros medžioklė ir maistas iš jos – jums ir keliautojams. Bet sausumos medžioklė uždrausta, kai esate piligrimystėje. Bijokite Dievo, pas kurį būsite sugrąžinti.“
Leidžiama naudoti jūros gėrybes, bet sausumos medžioklė ribojama piligrimystėje.
97
„Dievas padarė Kaabą – Šventąjį Namą – tvirtą vietą žmonėms, šventą mėnesį, aukas ir apjuostas gyvulius. Tai tam, kad žinotumėte, kad Dievas žino, kas danguje ir žemėje, ir kad Dievas apie viską žino.“
Priminta apie Kaabos ir šventų simbolių reikšmę.
98
„Žinokite, kad Dievas griežtas bausme ir kad Dievas atlaidus, gailestingas.“
Pabrėžiama Dievo teisingumo ir gailestingumo pusiausvyra.
99
„Pasiuntiniui priklauso tik perduoti. Dievas žino, ką jūs atskleidžiate ir ką slepiate.“
Pranašo misija – perduoti, o sprendimas priklauso Dievui.
100
„Sakyk: Blogis ir gėris nėra lygūs, nors tave sužavi blogio gausa. Tad bijokite Dievo, jūs, turintys proto, kad pasisektų.“
Aiškus priminimas, kad tikrasis gėris yra ne kiekybėje, bet kokybėje, ir tikintieji turi rinktis jį.
101
„O jūs, kurie tikite! Neklauskite apie dalykus, kurie, jei jums būtų paaiškinti, jus nuliūdintų. Bet jei klausite apie juos, kai Koranas yra atskleidžiamas, jie jums bus paaiškinti. Dievas atleido tai, kas praėjo. Dievas atlaidus, gailestingas.“
Įspėjimas nekelti bereikalingų klausimų, galinčių sukelti sunkumų.
102
„Žmonės prieš jus klausė tokių klausimų, o vėliau tapo netikintys.“
Priminta, kad per daug smalsumo gali nuvesti prie abejonės ir neigimo.
103
„Dievas neįsakė Bahīros, Sā’ibas, Wasīlos ar Hamos. Bet netikintieji patys išgalvojo melą apie Dievą, ir dauguma jų neturi supratimo.“
Kritikuojamos pagoniškos gyvulių aukojimo tradicijos, išgalvotos žmonių.
104
„Kai jiems sakoma: Ateikite prie to, ką nuleido Dievas, ir prie pasiuntinio, jie atsako: Mums pakanka to, ką radome pas savo protėvius. Ar net jei jų protėviai nieko nežinojo ir nebuvo vedami?“
Dievas smerkia aklą sekimą protėvių tradicijomis be tikros tiesos.
105
„O jūs, kurie tikite! Rūpinkitės savimi. Jei jūs esate vedami, niekas, kuris klysta, jums nepakenks. Visi jūs sugrįšite pas Dievą, ir Jis jums praneš, ką darėte.“
Kiekvienas atsakys už save – tikėjimas ir darbai yra asmeninė atsakomybė.
106
„O jūs, kurie tikite! Liudijimas tarp jūsų, kai vienam jūsų ateina mirtis, – du teisingi vyrai iš jūsų arba du kiti iš kitų, jei keliaujate po žemę ir jus užklumpa mirtis. Laikykite juos po maldos, jei abejojate, ir tegul jie prisiekia Dievo vardu: Mes neparduosime savo liudijimo už jokį turtą, net jei tai būtų artimo giminaičio naudai, ir neslėpsime tiesos, nes kitaip būsime tarp nusidėjėlių.“
Nustatoma tvarka testamentui liudyti prieš mirtį.
107
„Jei paaiškėja, kad jie nusidėjo, tada jų vietoje liudija kiti du iš tų, kuriems padaryta žala, ir jie prisiekia Dievo vardu: Mūsų liudijimas teisingesnis už jų liudijimą, ir mes neperžengėme ribų, nes kitaip būtume nusidėjėliai.“
Saugiklis, kad liudytojai neapgaudinėtų.
108
„Taip yra, kad būtų stipriau užtikrinta jų liudijimo teisingumas, arba kad jie bijotų, kad jų priesaika nebus atmesta. Bijokite Dievo ir klausykite. Dievas neveda nedorų žmonių.“
Pabrėžiamas Dievo teisingumo užtikrinimas.
109
„Diena, kai Dievas surinks pasiuntinius ir klaus: Ką jums atsakė? Jie sakys: Mes neturime žinių – tik Tu esi visažinis apie paslėptuosius dalykus.“
Apibūdinama Teismo diena, kai net pranašai patvirtins, jog tik Dievas žino viską.
110
„Dievas sakys: O Jėzau, Marijos sūnau! Atsimink Mano malonę tau ir tavo motinai, kai sustiprinau tave Šventąja Dvasia, tu kalbėjai žmonėms lopšyje ir suaugęs; kai išmokiau tave Rašto, išminties, Toros ir Evangelijos; kai lipdei iš molio paukščio pavidalą su Mano leidimu, ir jis tapo paukščiu; kai gydydavai aklą ir raupsuotą su Mano leidimu; kai prikeldavai mirusiuosius su Mano leidimu; kai apsaugojau tave nuo Izraelio vaikų, kai jie norėjo tave nužudyti; kai atnešei jiems aiškius ženklus, ir tie, kurie netikėjo, sakė: Tai tik akivaizdi magija.“
Primintos Jėzaus ir Marijos dovanos bei stebuklai, padaryti su Dievo leidimu.
111
„Kai įkvėpiau mokiniams tikėti Manimi ir Mano pasiuntiniu, jie atsakė: Mes tikime, liudyk, kad mes esame pasidavę.“
Apibūdinamas mokinių tikėjimo pareiškimas.
112
„Kai mokiniai pasakė: O Jėzau, Marijos sūnau, ar tavo Viešpats gali mums nuleisti iš dangaus stalą? Jis atsakė: Bijokite Dievo, jei esate tikintieji.“
Mokiniai prašo ženklo – dangiško stalo su maistu.
113
„Jie tarė: Mes norime valgyti iš jo, kad mūsų širdys nurimtų, kad žinotume, kad tu mums sakai tiesą, ir kad būtume jo liudytojai.“
Paaiškinama, kodėl mokiniai prašė šio ženklo.
114
„Jėzus, Marijos sūnus, tarė: O mūsų Viešpatie, nuleisk mums stalą iš dangaus, kuris bus šventė pirmiesiems ir paskutiniams iš mūsų, ir ženklas iš Tavęs. Duok mums pragyvenimą – Tu esi geriausias maitintojas.“
Jėzus prašo Dievo suteikti ženklą kaip bendruomenės šventę.
115
„Dievas atsakė: Aš jums nuleisiu jį, bet kas po to tarp jūsų netikės, tam Aš skirsiu bausmę, kokios nesu skyręs niekam pasaulyje.“
Dievas perspėja, kad gauta malonė taps ir didžiausiu įsipareigojimu.
116
„Kai Dievas sakys: O Jėzau, Marijos sūnau, ar tu sakai žmonėms: Priimkite mane ir mano motiną kaip du dievus šalia Dievo? Jis atsakys: Garbė Tau! Man nepriklauso sakyti to, kas man nepriklauso. Jei būčiau tai sakęs, Tu tai žinotum. Tu žinai, kas manyje, o aš nežinau, kas Tavyje. Tik Tu esi žinantis paslėptuosius dalykus.“
Jėzus atmeta mintį, kad jis ar Marija buvo dievai.
117
„Aš jiems sakiau tik tai, ką Tu man įsakei: Garbinkite Dievą, mano Viešpatį ir jūsų Viešpatį. Ir aš buvau jų liudytojas, kol buvau su jais. Kai Tu mane paėmei, Tu tapai jų prižiūrėtoju. Tu esi liudytojas visų dalykų.“
Jėzus pabrėžia, kad mokė tik tikrojo monoteizmo.
118
„Jei Tu juos nubausi, jie yra Tavo tarnai. Jei Tu jiems atleisi, Tu esi galingas, išmintingas.“
Jėzus palieka galutinį teismą Dievui.
119
„Dievas sakys: Šiandien teisieji gaus naudos iš savo tiesos. Jiems skirti sodai, po kuriais teka upės, jie pasiliks ten amžinai. Dievas patenkintas jais, ir jie patenkinti Juo. Tai didžiausia sėkmė.“
Tikintieji gauna galutinį atlygį ir Dievo pasitenkinimą.
120
„Dievui priklauso dangų ir žemės valdžia bei visa, kas juose. Jis visagalis.“
Sura užbaigiama Dievo valdžios ir galybės patvirtinimu.