Kalbėti apie Dievo širdį nereiškia aprašyti kūno organą, kuris plaka krūtinėje. Tai bandymas įvardyti paslaptį, kuri telpa už visų mūsų žodžių. Žmogaus kalba netobula, todėl ji renkasi artimiausią vaizdą – širdį, kaip meilės, gailestingumo ir gyvybės centrą. Kai sakome „Dievo širdis“, turime omeny šaltinį, iš kurio teka visa, kas gyva ir prasminga.
Širdis yra vieta, kur susitinka intymumas ir paslaptis. Žmogaus širdis gali būti uždaryta arba atvira, gali kietėti ar minkštėti. Dievo širdis kitokia – ji visada atvira, visada pulsuojanti gyvenimu. Ji neturi užkietėjimo, nes Joje nėra mirties. Štai kodėl krikščionių dvasinėje tradicijoje kalbama apie „Švenčiausiąją Jėzaus Širdį“ – tai ženklas, kad Dievas atidavė save iki galo, parodydamas, jog Jo širdis niekada nebijo būti pažeidžiama.
Dievo širdis – tai vieta, kurioje tilpo pasaulio skausmas. Nėra ašaros, kurios Ji nematytų, nėra šauksmo, kuris nenuskambėtų Jo gelmėje. Ji plaka ne tik už žmogų, bet ir už kiekvieną gyvą būtybę, už visą kūriniją. Todėl galima sakyti, kad Dievo širdis yra platesnė už dangų, ji talpina visą laiką ir visą erdvę. Žmogui ši mintis gali būti per didelė, bet būtent šiame pertekliuje slypi paguoda – niekas nepradingsta, viskas surandama.
Įdomu, kad daugelyje religijų egzistuoja idėja apie dievišką širdį ar centrą. Mistikai kalba apie dvasinį „širdies akis“ – gebėjimą regėti ne išorę, bet esmę. Rytų tradicijoje širdis suvokiama kaip vieta, kur susilieja žmogaus dvasia su aukščiausiuoju. Vakarų krikščionybėje širdies simbolika siejama su Jėzaus auka, bet platesniu mastu ji išreiškia amžiną Dievo artumą.
Kalbėdami apie Dievo širdį, kartu kalbame ir apie savo širdį. Nes kiekviena žmogaus širdis yra tik blyksnis to didžiojo šaltinio, tarsi atspindys didžiuliame veidrodyje. Jei žmogaus širdis yra užkietėjusi, jis tampa aklas ir kurčias; jei ji minkšta – atsiveria pasauliui ir per ją ima šviesti dieviškoji šviesa. Todėl sakoma, kad tik širdimi galima pažinti Dievą. Protas analizuoja, ginčijasi, abejoja, bet širdis priima Jo buvimą be įrodymų.
Dievo širdis nėra abstrakti sąvoka. Ji – kvietimas į santykį. Ji visada pulsuoja šalia mūsų, nors dažnai esame pernelyg užimti, kad ją pastebėtume. Ji kviečia prieiti arčiau, įsiklausyti, pajusti ritmą, kuris stipresnis už mūsų baimes. Ir kai žmogus prisiliečia prie šio ritmo, jis suvokia, kad jo gyvenimas nėra tik chaotiškų įvykių seka – jis įsišaknijęs pačioje Dievo širdyje.
„Aš jums duosiu naują širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią; pašalinsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu jums kūnišką širdį.“ (Ezechielio 36,26)
„Viešpats yra arti sugniuždytos širdies, Jis gelbsti prislėgtos dvasios žmones.“ (Psalmynas 34,19)
„Mano sūnau, duok man savo širdį, ir tavo akys teseka mano keliais.“ (Patarlių 23,26)
„Mokykitės iš manęs, nes aš švelnus ir nuolankios širdies.“ (Mato 11,29)
„Palaiminti tyros širdies, nes jie regės Dievą.“ (Mato 5,8)
„Jėzaus Širdis yra meilės ugnis, kuri niekada neišsenka.“ (šv. Margaritos Marijos Alakok vizija)
„Širdis yra ta vieta, kurioje žmogus sutinka Dievą.“ (šv. Augustinas)
„Širdis yra Dievo buveinė žmoguje.“ (Mistinis posakis Rytų krikščionybėje, vadinamoji hesichastų tradicija)