Žmogaus gyvenime dažnai girdimas žodis „skola“. Jis reiškia įsipareigojimą, pareigą, prisiimtą atsakomybę. Tačiau kalbant apie Dievą, šis žodis įgyja kitą, gilesnę prasmę. Skola Dievui nėra materialinė, ji neapskaičiuojama pinigais ar turtais. Tai vidinė sąvoka, nusakanti žmogaus priklausomybę Kūrėjui, dėkingumą už gyvybę, už laiką ir už galimybes, kurias turime.
Skola Dievui visų pirma reiškia pripažinimą, kad mūsų egzistencija nėra mūsų pačių nuopelnas. Gyvybė yra dovana, kurios nesusikūrėme patys. Kvėpavimas, diena, galimybė mylėti ar kurti – visa tai yra ne mūsų pastangų rezultatas, bet Dievo malonė. Todėl žmogus jaučiasi skolingas už patį gyvenimą. Ši skola neišperkama, bet ji kviečia gyventi taip, kad pagarba Kūrėjui atsispindėtų darbuose, santykiuose ir pasirinkimuose.
Kitas svarbus aspektas – moralinis. Skola Dievui dažnai suprantama kaip pareiga laikytis Jo įstatymų, gyventi teisingai. Kai žmogus nusideda, jis tarsi „įsiskolina“, nes nukrypsta nuo duoto kelio. Maldos, atgaila ir geri darbai tampa būdais šią skolą grąžinti. Tačiau ji niekada nėra visiškai panaikinama žmogiškomis pastangomis – galutinai ją panaikina tik Dievo gailestingumas.
Ši sąvoka atsiranda ir maldose, kur žmogus kreipiasi į Dievą kaip į Tėvą, prašydamas atleisti „skolas“. Tai reiškia ne tik moralines klaidas, bet ir pripažinimą, kad kiekvienas mūsų veiksmas priklauso nuo Jo malonės. Taip skola Dievui tampa ne kaltės našta, o nuolankumo išraiška – pripažįstame, kad be Jo esame nepajėgūs.
Skolos Dievui vaizdinys pasirodo ir liaudies išmintyje. Sakoma: „Už kiekvieną duotą dieną esame skolingi.“ Ši mintis primena, kad dėkingumas nėra priedas prie gyvenimo – tai pagrindinė žmogaus laikysena. Kiekviena akimirka, kiekviena galimybė yra įrašoma į tą „skolos knygą“, kurią žmogus neša savo širdyje.
Šiuolaikiniam žmogui skola Dievui gali būti suprantama kaip pareiga ne švaistyti gyvenimo, o jį paversti prasmingu. Ji kviečia ne tik atlikti religines praktikas, bet ir kurti gėrį ten, kur esame – šeimoje, darbe, bendruomenėje. Skola nėra grėsmė, o labiau priminimas, kad gyvenimas turi būti atsakas į dovaną.
Todėl kalbėti apie skolą Dievui reiškia kalbėti apie santykį tarp kūrinio ir Kūrėjo. Tai pagarba, dėkingumas, nuolankumas ir pastangos gyventi taip, kad mūsų veiksmai liudytų, jog suprantame, kam priklausome. Tai skola, kurios neišmatuosi, bet kurią gali nuolat grąžinti, gyvendamas su atvira širdimi.
„Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ (Mato 6,12)
„Jūs nesate savo, nes esate nupirkti didele kaina.“ (1 Korintiečiams 6,19–20)
„Visa, kas kvėpuoja, tegul šlovina Viešpatį!“ (Psalmynas 150,6)
„Niekam nebūkite skolingi, išskyrus meilę vieni kitiems.“ (Romiečiams 13,8)
„Tavo, Viešpatie, yra didybė, galybė, šlovė, spindesys ir didingumas, nes visa danguje ir žemėje yra Tavo.“ (1 Kronikų 29,11)
„Kas gi turi tau duoti, kad jam turėtum atlyginti? Kas yra po visa padangę, tas priklauso man.“ (Jobo 41,11)
„Nes iš Jo, per Jį ir Jam visa. Jam tebūna šlovė per amžius!“ (Romiečiams 11,36)