Visi pasauliai, tiek dideli, tiek maži, gali būti suvokiami kaip fraktaliniai atvaizdai vienos tikrovės. Fraktalinė begalybė reiškia, kad tam tikros struktūros, dėsniai ar modeliai kartojasi įvairiais masteliais – nuo menkiausių iki kosminių. Mūsų pasaulis gali būti tik mažas fragmentas platesnėje visumoje, o iš dieviškos perspektyvos jis tėra viena dalelė begalinės tvarkos.
Sufijų mąstyme žmogus ir visata nelaikomi atskirais vienetais. Viskas yra viename ritme, kuriame kiekvienas elementas, net mažiausias vabalo sparnelis, priklauso nuo dieviškos valios. Tokia samprata dera su fraktaline logika: mažasis pasaulis veikiamas to paties dėsnio, kuris formuoja visą didįjį kosmosą.
Įsivaizduojant vabalą ant Dievo rankos, jis pats nesuvoktų, jog jo aplinka yra tik menkas trupinėlis platesnės realybės. Tačiau žvelgiant iš aukščiau aišku, kad jis laikomas toje rankoje. Šis vaizdinys leidžia suprasti, jog mūsų laikas ir istorija yra tik akimirka ilgoje begalinio gyvenimo tėkmėje. Dievo akimis vienas žmogaus momentas gali būti reikšmingesnis, nei mums atrodo, nes mes negalime įžvelgti viso masto.
Mokslas taip pat pastebi, kad visata pasižymi fraktaline sandara. Struktūros įvairiuose masteliuose primena viena kitą: žvaigždžių telkiniai savo forma gali būti panašūs į debesų sankaupas, o molekulės – į mažytes galaktikas. Fraktalas – tai modelis, kurio dalis visuomet primena visumą, o visuma – savo dalis.
Sufijai šią idėją perteikia per sąvoką, kad Dievas pasireiškia įvairiais lygmenimis. Kiekviena būtybė, net smulkiausia, yra gyvas Dievo atspindys. Kūrinija tampa tarsi veidrodis, rodantis vienybę per daugybę formų. Tai, kas veikia didžiuliuose kosminiuose lygiuose, gali veikti ir mažiausio vabaliuko gyvenime.
Sufijų kosmologijoje pasaulis kyla per pakopas – nuo vienybės iki intelektualaus, dvasinio ir materialaus lygmens. Kiekvienas jų yra tarsi sluoksnis, savaip atspindintis pirminį šaltinį. Vabalas, jeigu galėtų suprasti šį ryšį, pamatytų, kad jo pasaulis nėra uždaras, o tik viena fraktalo dalis, jungiama su kitais.
Toks vaizdinys nėra vien graži alegorija, bet kvietimas plėsti požiūrį. Jis ragina neapsiriboti siaura savo gyvenimo tapatybe, o matyti save dalimi dieviško paveikslo. Kai vabalėlis vaikšto ant Dievo rankos, jis nėra vien mažas sutvėrimas – jis tampa visumos, tvarkomos bendro dėsningumo, dalimi.
Todėl „Fraktalinė begalybė: nuo vabalo iki Dievo“ yra metafora, kviečianti permąstyti savo vietą kūrinijoje. Kiekviena akimirka, kiekvienas gyvūnas ir kiekviena gyvybės kibirkštis yra dalis begalinio dizaino. Nėra atskirtų pasaulių – visa yra viena žaismė begalybėje, kur mažieji ir didieji telpa vienoje rankoje.
Džalal ad-Din Rumi:
„Tu nesi lašas jūroje. Tu esi visa jūra viename laše.“
Ibn Arabi:
„Kas pažįsta save, tas pažįsta Viešpatį. Visata yra Dievo veidrodis, o kiekviena būtybė – atspindys, rodantis Jo veidą.“
Hafizas:
„Visa, kas maža, slepia begalybę. Ant skruzdės sparno gali pamatyti visą dangų.“
Rumi (kita vieta):
„Žvaigždės yra tik dulkelės, bet kiekviena jų švyti, nes joms leista spindėti Dievo šviesoje.“
Farid ud-Din Attar:
„Keliautojas ras kelią net ant smiltelės, jei jo širdis bus atvira. Smiltelė yra ne mažiau pasaulio dalis nei kalnas.“