Palapinių šventė, hebrajiškai vadinama Sukkot, yra viena svarbiausių žydų religinių švenčių, turinti tiek istorinę, tiek žemdirbišką prasmę. Ji švenčiama septynias dienas iškart po Derliaus nuėmimo šventės – Tėviškės dienos (Yom Kippur), dažniausiai rugsėjo–spalio mėnesiais pagal hebrajų kalendorių.
Žodis sukka hebrajų kalba reiškia laikinas pastoges arba palapines, primenančias laikinas būstines, kurias izraelitai naudojo keliaudami per Sinajaus dykumą po išėjimo iš Egipto. Štai kodėl pagrindinis šventės paprotys – pasistatyti tokią palapinę, dengtu stogu iš šakų ar nendrių, kur žydų šeima bent dalį laiko valgo, meldžiasi, kartais net praleidžia naktį. Tai gyvas simbolis, kad gyvenimas yra trapus ir laikinas, o tikroji apsauga ateina iš Dievo.
Biblijoje Sukkot minimas kaip viena iš trijų didžiųjų piligriminių švenčių, kai žydai turėdavo keliauti į Jeruzalę ir aukoti šventykloje. Kitos dvi tokios šventės yra Pascha (Pesach) ir Sekminės (Shavuot). Taigi Sukkot buvo ne tik džiaugsminga, bet ir labai svarbi religinė proga, kai Jeruzalėje susirinkdavo tūkstančiai piligrimų. Evangelijose minima, kad ir Jėzus su savo mokiniais lankėsi šventėje, kurioje buvo atliekamos iškilmingos apeigos su vandeniu ir šviesa.
Sukkot turi ir stiprią žemdirbišką reikšmę – tai padėkos už derlių šventė. Todėl šventės metu naudojami vadinamieji „keturi augalai“ (arba minim): palmės šakelė (lulav), citrina panašus vaisius (etrog), mirtos šakelės ir gluosnio šakos. Šiais augalais atliekami ritualiniai judesiai – jie pakeliami ir mojami į keturias pasaulio puses, taip išreiškiant Dievo buvimą visur.
Šventė vadinama ir „Džiaugsmo švente“, nes po griežtų atgailos dienų ji atneša bendruomeninę šventę, dainas, šokius, bendrą valgymą. Tradiciškai žmonės kviečia svečius į savo sukka, o simboliniu lygmeniu – ir biblines figūras, vadinamuosius ušpizin (Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Mozę, Aaroną, Juozuą, Dovydą).
Per Sukkot šventę prisimenamas ne tik izraelitų klajojimas dykumoje, bet ir platesnė žinia apie gyvenimo trapumą, priklausymą nuo Dievo globos. Net ir šiandien žydų šeimos, gyvenančios moderniuose miestuose, bent trumpam išeina iš savo namų ir sėda po laikinu stogu, kad prisimintų šį dvasinį pamatą.
Paskutinė šventės diena vadinama Hoshana Rabbah – tai ypatinga maldos už pasaulio gelbėjimą diena. Iškart po jos ateina Simchat Torah – Džiaugsmo dėl Įstatymo diena, kai baigiamas metinis Toros skaitymo ciklas ir iškart pradedamas naujas. Tai parodo, kad šventė ne tik uždaro vieną metų laikotarpį, bet ir atveria naują pradžią.
Be to, per Sukkot yra minimas ir Dievo debesies stulpas, kuris saugojo izraelitus dykumoje. Palapinės (sukos) yra priminimas apie tą Dievo globą. Šventės metu žydai taip pat naudoja keturis augalus, vadinamus Arba Minim. Tai etrogas (citrusinis vaisius), lulavas (palmės šakelė), hadas (mirtos šakelė) ir aravah (gluosnio šakelė). Šių augalų sujungimas ir linguojimas visomis kryptimis simbolizuoja visos žemės vienybę ir Dievo visur esančią gailestingumo jėgą. Tai džiaugsminga šventė, kurios metu netgi meldžiamasi už kitų tautų gerovę.