Dies Irae (Rūstybės diena) tradiciškai priskiriamas vienuoliui Tomui iš Čelano, parašiusiam pirmąjį ir antrąjį šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo aprašymus. Tai himnas, pasižymintis ypatinga pagarba ir didybe. Įprastai jis giedamas kaip Requiem mišių dalis, t. y. mišių, aukojamų už mirusiųjų sielų ramybę. Taip pat jis gali būti sakomas trimis dalimis per kanonines valandas mirusiųjų minėjimo dienomis pagal 1975 m. atnaujintą Romos brevijorių.
Himnas sukurtas XIII amžiaus viduryje.
Tai meditacija apie Paskutinį teismą, kai Kristus vėl ateis šlovėje – nebe kaip gailestingasis, bet kaip Teisingasis Teisėjas, kuris atskirs teisiuosius nuo nedorųjų: pastaruosius pasmerks amžinajai ugniai, o pirmuosius priims į amžinąją palaimą. Himnas baigiasi maldavimu pasigailėti prieš ateinant tai baisiajai dienai.
Rūstybės diena himnas lietuviškai
Rūstybės diena, ta diena,
pasaulį pavers pelenais,
kaip liudijo Dovydas ir Sibila.
Koks siaubas bus ateity,
kai Teisėjas ateis griežtai
išnarstyti visas paslaptis!
Trimitas nuostabiu garsu
per kapus visoj žemėj sklis
ir visus šauks prie Sosto.
Mirtis ir gamta nustėrs,
kai sukils visa kūrinija
atsakyt Teisėjui.
Bus atnešta knyga rašyta,
kurioje viskas užrašyta,
pagal ją pasaulis bus teisiamas.
Kai Teisėjas sės soste,
kas slapta buvo – paaiškės,
ir niekas neliks neatkeršyta.
O Dieve, didybės Viešpatie,
šviesusis Trejybės spindesy,
sujunk mus su palaimintaisiais.
Ką aš vargšas tada sakysiu?
Kokį užtarėją šauksiuos,
jei net teisusis vos saugus?
Karaliau baisios didybės,
kuris išgelbsti be atlygio,
gelbėk mane, gailestingumo šaltini.
Atsimink, švelnusis Jėzau,
kad dėl manęs ėjai šiuo keliu:
nepražudyk manęs tą dieną.
Ieškodamas manęs pavargai,
ant kryžiaus kentėdamas atpirkai –
te nebūna veltui toks vargas.
Teisingas keršto Teisėjau,
suteik dovaną atleidimo
prieš atskaitos dieną.
Dejuoju kaip kaltinamasis,
kaltės gėda veidą raudonina:
pasigailėk maldautojo, Dieve.
Tas, kurs atleido Marijai,
ir išklausė ant kryžiaus latrą,
man irgi suteikei viltį.
Mano maldos nevertos,
bet Tu, gerasis, būk maloningas –
kad amžinoj ugny nedegčiau.
Tarp avių man vietą duok,
nuo ožių atskirk mane,
pastatyk dešinėje pusėje.
Kai prakeiktieji nutildyti
į aštrias liepsnas bus pasmerkti,
pašauk mane su palaimintaisiais.
Klūpėdamas nuolankiai prašau,
mano širdis – pelenų gniužulas:
globok mane mano pabaigoje.
Ašarų diena bus ta diena,
kai iš pelenų sukils žmogus,
kad stotų prieš Teisėją kaltas –
pasigailėk jo, Dieve!
Mielasis Jėzau, Viešpatie,
suteik jiems amžiną atilsį. Amen.
O Dieve, didybės Viešpatie,
šviesusis Trejybės spindesy,
sujunk mus su palaimintaisiais. Amen.
Dies Irae himnas lotyniškai
Dies irae, dies illa
Solvet saeclum in favilla,
Teste David cum Sibylla.
Quantus tremor est futurus,
Quando iudex est venturus,
Cuncta stricte discussurus!
Tuba mirum spargens sonum
Per sepulcra regionum,
Coget omnes ante thronum.
Mors stupebit et natura,
Cum resurget creatura,
Iudicanti responsura.
Liber scriptus proferetur,
In quo totum continetur,
Unde mundus iudicetur.
Iudex ergo cum sedebit,
Quidquid latet apparebit:
Nil inultum remanebit.
Quid sum miser tunc dicturus?
Quem patronum rogaturus,
Cum vix iustus sit securus?
Rex tremendae maiestatis,
Qui salvandos salvas gratis,
Salva me, fons pietatis.
Recordare, Iesu pie,
Quod sum causa tuae viae:
Ne me perdas illa die.
Quaerens me sedisti lassus:
Redemisti crucem passus:
Tantus labor non sit cassus.
Iuste iudex ultionis,
Donum fac remissionis
Ante diem rationis.
Ingemisco, tamquam reus:
Culpa rubet vultus meus:
Supplicanti parce, Deus.
Qui Mariam absolvisti
Et latronem exaudisti,
Mihi quoque spem dedisti.
Preces meae non sunt dignae:
Sed tu, bonus, fac benigne,
Ne perenni cremer igne.
Inter oves locum praesta,
Et ab haedis me sequestra,
Statuens in parte dextra.
Confutatis maledictis,
Flammis acribus addictis:
Voca me cum benedictis.
Oro supplex et acclinis,
Cor contritum quasi cinis:
Gere curam mei finis.
Lacrimosa dies illa,
Qua resurget ex favilla
Iudicandus homo reus:
Huic ergo parce, Deus.
Pie Iesu Domine,
Dona eis requiem. Amen.