Lotyniškas terminas sacrilegium pažodžiui reiškia „šventų dalykų pagrobimą ar išniekinimą“. Iš jo kilo lietuviškas žodis „šventvagystė“. Tai viena iš seniausių moralinės ir teisinės kalbos sąvokų, nusakanti žmogaus veiksmus, kai jis nepagarbiai elgiasi su tuo, kas laikoma šventu.
Antikoje šis žodis pirmiausia vartotas pasaulietinėje Romos teisėje. Sacra lotynų kalboje reiškė viską, kas buvo pašvęsta dievams – šventyklas, aukurus, relikvijas, net ir tam tikrus ritualinius įstatymus. Todėl sacrilegium buvo laikomas ne tik religiniu nusikaltimu, bet ir viešosios tvarkos pažeidimu, nes įžeisti dievus reiškė pakenkti visos bendruomenės gerovei. Romos teisėje už šventvagystę galėjo būti taikomos griežtos bausmės, kartais net mirtis.
Ankstyvojoje krikščionybėje šventvagystės samprata įgavo dar gilesnę prasmę. Šventi dalykai neapsiribojo materialiais daiktais ar vietomis, bet apėmė ir sakramentus, liturgiją, patį Dievo vardą. Šventvagyste buvo laikoma Eucharistijos išniekinimas, sakralinių daiktų vagystė, šventų vietų suniokojimas. Dar svarbiau – šventvagystė galėjo reikšti ir vidinę nepagarbą, kai žmogus sąmoningai piktnaudžiauja šventais dalykais, pasinaudoja jais savanaudiškais tikslais.
Viduramžių kanonų teisėje sacrilegium buvo viena iš sunkiausių nuodėmių kategorijų. Į ją galėjo patekti ne tik šventų vietų suniokojimas, bet ir tokie veiksmai kaip smurtas prieš dvasininką, netinkamas elgesys su relikvijomis ar net Dievo vardo niekinimas. Sakrilegija laikyta nusikaltimu ne tik prieš Dievą, bet ir prieš pačią Bažnyčios bendruomenę. Todėl už ją buvo numatytos atgailos formos, ekskomunika arba griežti bažnytiniai nuosprendžiai.
Reikia pažymėti, kad šventvagystės sąvoka laikui bėgant plėtėsi. Pavyzdžiui, renesanso laikotarpiu sakrilegija kartais buvo vadinama ir meno kūrinių, skirtų sakraliniam naudojimui, profanacija. Reformacijos laikais katalikai kaltino protestantus šventvagyste dėl ikonoklazmo – šventųjų paveikslų naikinimo. Patys protestantai, savo ruožtu, sakrilegija vadino relikvijų garbinimą ar indulgencijų prekybą. Taigi šis terminas tapo ne tik teologiniu, bet ir poleminiu įrankiu.
Šiandien Bažnyčios Katekizmas šventvagystę vis dar traktuoja kaip labai sunkią nuodėmę. Ji apibrėžiama kaip „šventų asmenų ar dalykų išniekinimas“, ypač Eucharistijos. Pagal katalikų mokymą, sąmoningas konsekruotų ostijų išniekinimas yra viena sunkiausių įsivaizduojamų šventvagysčių. Prie to priskiriami ir profaniški eksperimentai, kai sakraliniai daiktai naudojami be pagarbos arba netgi parodijos tikslais.
Įdomu tai, kad šventvagystės sąvoka egzistuoja ne tik krikščionybėje. Islamas turi panašią nuostatą prieš šventų vietų ir Korano išniekinimą, judaizme taip pat egzistuoja draudimai, susiję su šventų daiktų naudojimu profaniškai. Tai rodo, kad pagarba šventiems dalykams yra universali religijų tema, o šventvagystė – pažeidimas, kuris visada laikomas ypatingai rimtu.
Sacrilegium yra daugiasluoksnė sąvoka. Ji žymi ribą tarp to, kas šventa, ir to, kas profanu, ir kartu parodo, kad šventumo sfera laikoma neliečiama. Šventvagystė visada buvo suvokiama kaip iššūkis ne tik Dievui, bet ir bendruomenei, nes išniekinus šventus dalykus pažeidžiama pati tikėjimo šerdis.
Istorijos
Vienas ankstyviausių pavyzdžių, kuris istorijoje tapo simboliu, yra imperatoriaus Juliano Atkritėlio (Julianus Apostata) laikai IV amžiuje. Jis, būdamas pakrikštytas ir gavęs krikščionišką auklėjimą, vėliau atsimetė nuo tikėjimo ir bandė atkurti pagoniškąją religiją. Krikščionių rašytojai jo veiksmus apibūdino kaip šventvagystę, nes jis uždraudė krikščionims mokyti klasikinių mokslų, apribojo Bažnyčios veiklą ir viešai menkino sakramentus. Dėl to Juliano vardas amžiams liko kaip atkritimo ir Dievo įžeidimo sinonimas.
Viduramžiais taip pat užfiksuota tikrų skandalų. XII amžiuje Paryžiaus universiteto studentų grupė, pasisavinusi konsekruotas ostijas, jas profaniškai naudojo pramogai. Šis įvykis sukrėtė akademinę bendruomenę, kaltininkai buvo pašalinti iš universiteto ir ekskomunikuoti. Tai parodė, kad šventvagystė gali kilti ne tik iš neapykantos tikėjimui, bet ir iš pašaipos ar neatsakingo elgesio.
Reformacijos laikais, XVI amžiuje, per ikonoklastų judėjimus Nyderlanduose ir Vokietijoje buvo sunaikinta šimtai altorių, vitražų ir šventųjų paveikslų. Katalikų kronikos šiuos įvykius vadino sacrilegia, nes buvo išniekinti šimtmečius garbinti sakraliniai objektai. Protestantų pusėje tai buvo aiškinama kaip apsivalymas nuo stabmeldystės, tačiau abiejų stovyklų pasakojimai rodo, kaip skirtingai suvokta šventvagystės sąvoka.
XIX amžiuje Prancūzijoje įvyko plačiai aprašytas atvejis, kai vagys įsilaužė į vienuolyną ir pavogė ne tik vertingus indus, bet ir konsekruotas ostijas. Nors jų tikslas buvo materialinė nauda, Bažnyčia tokį poelgį laikė sunkiausia sakrilegija. Vietos vyskupas organizavo viešą atgailos procesiją, kad būtų atitaisytas padarytas išniekinimas.
Net ir XX amžiuje pasitaikė tokių veiksmų. Per Ispanijos pilietinį karą 1936 m. daugelyje vietovių buvo puolamos bažnyčios, deginami altoriai ir išniekinamos ostijos. Šie įvykiai katalikų istoriografijoje laikomi skaudžiausiais moderniosios epochos šventvagystės pavyzdžiais, nes šventi dalykai buvo panaudoti kaip politinės kovos taikinys.