Žodis „klerikas“ yra senas bažnytinis terminas, turintis aiškias šaknis lotynų ir graikų kalbose. Lotyniškai vartotas žodis clericus kilo iš graikiško klērikós, kuris reiškė „tas, kuris turi dalį, paveldą“. Antikinėje krikščionybėje šis paveldas buvo suprantamas kaip Viešpaties tarnystė, o ne materialus turtas. Taigi klerikas yra žmogus, kuris pašventė savo gyvenimą dvasinei tarnybai ir yra įtrauktas į Bažnyčios luomą.
Istoriniu požiūriu klerikais vadinti visi, kurie buvo įšventinti į šventimus: nuo žemiausiųjų laipsnių, tokių kaip lektorius ar akolitas, iki diakonų, kunigų ir vyskupų. Viduramžiais net egzistavo vadinamoji mažųjų šventimų sistema, kai kandidatas į kunigystę palaipsniui pereidavo įvairius tarnystės etapus ir nuo pat pirmųjų jų laikytas kleriku. Būti kleriku reiškė priklausyti kitam visuomenės luomui, turėti specialias teises, privilegijas ir pareigas. Pavyzdžiui, klerikai būdavo atleidžiami nuo kai kurių mokesčių, tačiau kartu turėjo gyventi pagal celibato reikalavimą ir paklusti bažnytinei disciplinai.
Krikščionybės pradžioje klerikas buvo suprantamas labai plačiai – ne tik kaip asmuo, atliekantis liturgines funkcijas, bet ir kaip bendruomenės autoritetas, turintis dvasinę atsakomybę už žmones. Būtent klerikų dėka perduota daugelis teologinių tekstų, perrašyti Šventojo Rašto rankraščiai, formavosi liturginė tradicija. Žodžio prasmė išliko nepakitusi iki šių dienų: klerikas yra dvasininkas, nors šiandien šis terminas vartojamas siauriau, dažniausiai teisiniuose, kanoniniuose dokumentuose. Lietuvoje paprastai kleriku vadinami seminaristai, būsimi kunigai, kol dar nėra įšventinti į kunigus, bet jau priklauso Bažnyčios dvasininkų luomui.
Šalia „kleriko“ egzistuoja ir kitas panašiai skambantis žodis – „klerkas“. Tai jau visiškai kitokios prigimties sąvoka, kilusi iš lotyniško clericus, bet per prancūzų kalbos tarpininkavimą įgijusi pasaulietinę reikšmę. Viduramžiais klerikai buvo vieninteliai, kurie mokėjo skaityti ir rašyti, todėl natūraliai jie atliko ir raštininkų funkcijas. Iš čia ir kilo naujas žodžio atspalvis: žmogus, dirbantis su dokumentais, vedantis apskaitą, tarnaujantis kontoroje. Taip „klerikas“ palaipsniui virto „klerku“ pasaulietinėje kalboje. Šiandien klerkas reiškia biuro tarnautoją, raštininką ar paprastą administracijos darbuotoją.
Dėl šio panašumo neretai kyla painiava. Vieni žmonės manytų, kad klerikas – tai tas pats kas klerkas, tik labiau iškilmingas variantas. Tačiau iš tiesų tai dvi visiškai skirtingos sąvokos. Klerikas – religinis asmuo, pašventęs savo gyvenimą Bažnyčios tarnybai, o klerkas – pasaulietis, dirbantis biure ar įstaigoje. Verta įsidėmėti, kad klerikas visada priklauso dvasininkų luomui, o klerkas yra paprastas tarnautojas, galintis dirbti tiek valstybės, tiek privačioje institucijoje.
Įdomu tai, kad Europoje kelis šimtmečius šios dvi sąvokos buvo glaudžiai susijusios, nes dažnai raštininko pareigas atlikdavo būtent dvasininkai. Universitetų ir vienuolynų raštinėse, karalių kanceliarijose dauguma raštininkų buvo klerikai, nes tik jie turėjo reikiamą išsilavinimą. Tik vėliau, kai visuomenėje paplito raštingumas, atsirado atskira profesija – klerkas. Tai rodo, kaip vienas žodis gali pasidalinti į dvi visiškai skirtingas reikšmes, priklausomai nuo istorinio konteksto.
Šiandien vartojant terminą svarbu nepainioti. Jei kalbama apie Bažnyčią, šventimus ar seminariją – turime galvoje kleriką. Jei kalbama apie įstaigos tarnautoją, raštvedį – tada tai klerkas. Šis skirtumas nėra tik lingvistinis, bet ir semantinis: klerikas reiškia pašvęstą gyvenimą, tarnystę Dievui, o klerkas reiškia darbą su dokumentais, raštinę, biurokratiją. Vienas yra religijos pasauliui priklausantis terminas, kitas – pasaulietiniam gyvenimui.
Todėl galima sakyti, kad klerikas ir klerkas yra tarsi dviejų kelių išsiskyrimas iš vieno šaltinio. Abu žodžiai siekia bendrą pradinę kilmę, bet jų reikšmės pakito. Žmonėms, kurie domisi kalbos istorija, tai yra puikus pavyzdys, kaip kultūrinė ir socialinė aplinka formuoja naujus žodžių atspalvius. O tiems, kurie nori kalbėti tiksliai, pravartu prisiminti: klerikas – dvasininkas, klerkas – biuro darbuotojas. Skirtumas didžiulis, nors skambesys panašus.