Baltarusių liaudies pasaka.
Pasaka „Teisusis teisėjas“ moko, kad tikras teisingumas reikalauja nešališkumo, drąsos ir ištikimybės principams, net jei tai reiškia atsisakyti asmeninės naudos ar komforto. Teisėjas, atmetantis net Dievo ir šventojo Mikolos draugiją dėl jų netobulumo, simbolizuoja absoliutaus teisingumo siekį, kuris nepripažįsta jokių kompromisų ar šališkumo, net dieviškų būtybių atžvilgiu. Pasaka taip pat pabrėžia, kad tik mirtis yra visiškai nepaperkama ir nešališka, todėl teisėjas ją priima kaip vienintelę, kurios negalima apkaltinti neteisingumu. Tai atspindi liaudišką išmintį apie gyvenimo trapumą ir neišvengiamą teisingumo akimirką.
Taip buvo: dabar teisėjus renka trejiems metams, o teisųjį teisėją išrinko trisdešimčiai metų. Ir sėdėjo jis trisdešimt metų su akimis, niekam nedavė pasigailėjimo, iš nieko neėmė kyšių, nieko neįžeidė ir neišplūdo.
Atsėdėjo trisdešimt metų, ir buvo surengtas valsčiaus susirinkimas, kad jį paliktų. – Ponai žmonės, aš nesu prieš bendruomenę. Jei norite, kad pasilikčiau, išdurkite man akis.
Valsčiaus susirinkimas sutiko jam išdurti akis: – Jam nereikės dirbti, sėdės ir aklas. Kaip regėdamas teisė, taip teis ir aklas. Taip pat trisdešimt metų.
Nuėjo jis į pirtį. Tik nusirengė, užsipylė ant galvos vandenį – šlept jam ant kojos kažkas sunkus ir šaltas. – Kas tu? – Varlė aš, teisusis teisėjau! – Ko atėjai? – Aš žiemai įsitaisiau šiltą krosnelę, kur žiemoti, o iš kažkur atsirado ungurys ir išvijo mane iš šiltos krosnelės. – Štai kaip! Vyras moterį išvijo, pats negalėjo šiltos krosnelės pasidaryti. Pašauk jį čia. Pasakyk, kad eitų pas teisųjį teisėją.
Ungurys tarė varlei: – Nebijau teisiojo teisėjo, neisiu pas jį.
Ji atveda ungurį pas teisėją. Šlept teisėjui ant kojos kažkas sunkus ir šaltas. – Atvedei? – Atvedžiau! – Ungury! Kaip tu galėjai taip padaryti? Varlė – moteris, o ungurys – toks garsus vardas! Duoti tau penkias rykštes! Paduok, varle, penkis virbus, duosiu jam penkis smūgius. – Gulėk, bjaurybe! Kaip galėjai moterį išvaryti?
Ungurys atsigulė prie kojų. – Ir neprašykite manęs, nepermaldaujate! Prašyti – nepermaldauti, pirkti – nenupirkti. Aš esu teisusis teisėjas.
Pakėlė ranką ir pliaukštelėjo virbu – ir ėmė matyti ir varlę, ir ungurį. – Atmink, bjaurybe: už tai tau atleidžiu keturis smūgius, kad varlės-moters paklausei, greitai atėjai! (O jis atleido todėl, kad pamatė baltąjį pasaulį ir nežinojo, ką pliaukštelėjo: ar ungurį, ar ką kitą.) – Atmink, bjaurybe, kad varlės-moters iš pečiaus neišvarytum!
Ir nuėjo jie į savo vietas. Grįžo teisėjas į valsčių ir pakabino kepurę ant vinies.
Sargas sako kitam: – Mūsų teisusis teisėjas mato! – Kaip tai gali būti, kad jis matytų? – Na, mato sau, tai ir mato.
Sušaukė valsčiaus susirinkimą. – Aš nesu prieš bendruomenę! Trisdešimt metų sėdėjau su akimis ir trisdešimt be akių: laikas seniems kaulams duoti ramybę – atleiskite mane.
Nusilenkė bendruomenei ir nuėjo sau. Ėjo: – Pernakvosiu čia! Kitaip sūnūs ir anūkai sakys: blogai tarnauja senelis, kad per naktį išvijo.
Pernakvojo. O aplink jį zvimbia uodai, neleidžia miegoti.
Užkūrė lauželį. Guli ant šono.
Pasirodo Viešpats. – Ką čia nakvoji? Ar negalėčiau su tavimi pernakvoti? – Ne, nenakvosi su manimi! Aš žinau tavo kaltę. – Kokią? – Pasaulis lygus, žiūrime vienodai, o vienas žmogus sotus ir apsirengęs, kitas nieko neturi!
Viešpats nuėjo šalin nuo teisiojo teisėjo. Siunčia pas jį šventąjį Mikolą. – Gal už tavęs jis neis jokios kaltės – ant manęs rado!
Pasirodo šventasis Mikola. – Nakvoji? – Nakvoju! – Ar galima su tavimi pernakvoti? – O kas tu toks? – Šventasis Mikola! – Ne, negali! Aš žinau tavo kaltę. – Kokią? – Puikuolis už pinigus nupirko žvakę ir neša, o turtuolis iš savo vaško stato. O tu antakius kelioji, ūsus keli, akis išverti – į turtuolius žiūri tiesiai. O vargšas žmogus sukrapštys ir pastatys žvakę: tu į jį tiesiai nežiūri, akis užmerki, antakius nuleidi, ūsus nukarini – į mus, vargšus, nežiūri, kad mes žvakes prastai statome. Ne, nenakvosi su manimi!
Ir šį išvijo. Grįžo Mikola pas Dievą. – Ir už manęs rado kaltę! – Siųskime jam mirtį!
Ateina pas jį mirtis. – Sveikas, teisusis teisėjau! – O kas tu tokia esi? – Mirtis!
Teisėjas atsistojo ir nusilenkė jai: nerado už ją kaltės – šita jau neims kyšių. Prašyti jos – nepermaldauti, pirkti – nenupirkti.