Autorius: Jacob ir Wilhelm Grimm
Pasaka „Šv. Juozapas miške“ (vokiškai „Der heilige Joseph im Walde“) buvo įtraukta į brolių Grimmų rinkinį „Kinder- und Hausmärchen“ antrajame leidime 1819 metais. Įdomus faktas: Ši pasaka yra mažiau žinoma Grimmų kūryboje, tačiau ji atspindi jų pasakoms būdingą moralinį kontrastą tarp gėrio ir blogio. Šv. Juozapas, kaip dangiška figūra, simbolizuoja dievišką teisingumą, o istorija pabrėžia krikščioniškas vertybes, tokias kaip dosnumas ir nuolankumas, taip pat rodo, kad savanaudiškumas ir nedorumas sulaukia bausmės.
Pasakos moralė Pasaka moko, kad gerumas, dosnumas ir pagarba kitiems atneša palaimą, o savanaudiškumas ir nedoras elgesys sulaukia bausmės. Trys seserys, gavusios skirtingas dovanas pagal savo elgesį, iliustruoja, kad tikrasis atlygis kyla iš širdies gerumo, o ne iš godumo ar apgaulės. Istorija taip pat pabrėžia, kad tėvai yra atsakingi už vaikų auklėjimą, nes motinos šališkumas ir blogas pavyzdys prisideda prie vyriausios dukros bausmės.
Senų senovėje gyveno motina, turėjusi tris dukteris. Vyriausioji buvo nemandagi ir pikta, antroji buvo geresnė, bet turėjo ydų, o jaunylė buvo pamaldi ir gera mergaitė. Tačiau motina buvo keista – labiausiai mylėjo vyriausiąją dukrą, o jauniausios negalėjo pakęsti. Todėl dažnai siųsdavo vargšę mergaitę į didelį mišką, tikėdamasi, kad toji pasiklys ir negrįš. Bet geros mergaitės sergėtojas angelas niekada jos neapleido ir visada parvesdavo teisingu keliu. Vis dėlto kartą angelas tarsi dingo, ir mergaitė neberado kelio iš miško. Ji ėjo, kol sutemo, ir tolumoje pamatė mažą švieselę. Nubėgo prie jos ir atsidūrė prie mažos trobelės. Ji pasibeldė, durys atsidarė, ir ji priėjo prie kitų durų, kur vėl pasibeldė. Duris atidarė senelis su sniego baltumo barzda, atrodantis labai garbingai – tai buvo Šv. Juozapas. Jis maloniai tarė: „Eikš, brangus vaike, sėsk prie ugnies ant mano kėdutės ir sušilk. Atnešiu tau švaraus vandens, jei ištroškai, bet čia, miške, neturiu nieko valgyti, tik porą mažų šaknelių, kurias turi nusiskusti ir išvirti.“
Šv. Juozapas padavė jai šakneles. Mergaitė jas nuvalė, išsitraukė gabalėlį blyno ir duonos, kuriuos motina buvo davusi, viską sumaišė keptuvėje ir išvirė tirštą sriubą. Kai sriuba buvo paruošta, Šv. Juozapas tarė: „Aš toks alkanas, duok man šiek tiek tavo maisto.“ Mergaitė noriai pasidalijo, duodama jam daugiau, nei pasiliko sau, bet Dievo palaima buvo su ja, tad ji pasisotino. Pavalgę jie nuėjo miegoti. Šv. Juozapas tarė: „Turiu tik vieną lovą. Gulkis į ją, o aš atsigulsiu ant šiaudų.“ „Ne,“ – atsakė mergaitė, „lik savo lovoje, šiaudai man pakankamai minkšti.“ Tačiau Juozapas paėmė ją ant rankų, paguldė į lovelę, o pats atsigulė ant šiaudų. Ryte mergaitė atsibudo, norėjo pasisveikinti su Juozapu, bet jo niekur nebuvo. Ji ieškojo, bet nerado, kol už durų pamatė maišą su tiek pinigų, kad vos galėjo panešti. Ant maišo buvo užrašyta, kad jis skirtas vaikui, kuris čia nakvojo. Mergaitė paėmė maišą, džiaugsmingai parbėgo namo ir atidavė viską motinai, kuri, gavusi pinigus, negalėjo būti nepatenkinta.
Kitą dieną antroji duktė taip pat užsimanė eiti į mišką. Motina davė jai didesnį blyno gabalą ir duonos. Viskas vyko taip pat, kaip su pirmąja. Vakare ji rado šventojo Juozapo trobelę, jis davė jai šaknelių sriubai. Kai sriuba buvo paruošta, Juozapas tarė: „Aš toks alkanas, duok man šiek tiek tavo maisto.“ Mergaitė atsakė: „Galime dalintis.“ Kai Juozapas pasiūlė savo lovą ir norėjo gultis ant šiaudų, ji tarė: „Ne, gulkis į lovą, joje užteks vietos abiem.“ Juozapas paguldė ją į lovą, o pats atsigulė ant šiaudų. Ryte mergaitė atsibudo, bet Juozapo neberado. Už durų ji rado mažą maišelį su pinigais, ne didesnį už ranką, su užrašu, kad jis skirtas vaikui, nakvojusiam čia. Ji paėmė maišelį, parbėgo namo ir atidavė motinai, bet slapta pasiliko dvi monetas sau.
Vyriausioji duktė, tapusi smalsi, kitą rytą taip pat užsispyrė eiti į mišką. Motina davė jai tiek blynų, kiek ji norėjo, taip pat duonos ir sūrio. Vakare ji rado šventąjį Juozapą jo trobelėje, kaip ir kitos seserys. Kai sriuba buvo paruošta, Juozapas tarė: „Aš toks alkanas, duok man šiek tiek tavo maisto.“ Mergaitė atsakė: „Palauk, kol pasisotinsiu, tada, jei kas liks, galėsi pasiimti.“ Ji suvalgė beveik viską, o Juozapui teko išgramdyti likučius. Paskui gerasis senelis pasiūlė jai savo lovą, norėdamas gultis ant šiaudų. Ji priėmė tai be prieštaravimų, atsigulė į lovelę, palikdama kietus šiaudus baltabarzdžiui. Ryte atsibudusi Juozapo nerado, bet tai jos nesutrikdė. Ji ieškojo pinigų maišo už durų. Kažką pamatė ant žemės, bet negalėjo įžiūrėti, kas tai. Pasilenkusi arčiau, ji suprato, kad tai antra nosis, prikibusi prie josios! Ji pradėjo rėkti ir kaukti, bet tai nepadėjo – nosis liko kyšoti jai prieš akis. Ji išbėgo ir šaukė, kol sutiko šventąjį Juozapą, krito jam po kojomis ir maldavo, kol šis iš gailesčio nuėmė nosį ir net davė dvi monetas. Grįžusi namo, motina stovėjo prie durų ir klausė: „Ką gavai?“ Dukra pamelavo: „Didelį maišą pinigų, bet pamečiau kelyje.“ „Pametei!“ – sušuko motina. „Na, mes tuoj rasime!“ Ji paėmė dukrą už rankos ir norėjo ieškoti kartu. Iš pradžių dukra verkė ir nenorėjo eiti, bet galiausiai pasidavė. Kelyje ant jų užpuolė tiek driežų ir gyvačių, kad jos nežinojo, kaip išsigelbėti. Galiausiai gyvatės mirtinai sugelė nedorą dukrą, o motiną įkando į koją, nes ji blogai ją auklėjo.