Frazė, kurią žmonės gali išgirsti tada, kai padaro klaidą arba jaučia gailestį dėl impulso vedamo sprendimo. Ji skamba griežtai, net skaudžiai, bet turi savo psichologinį ir neuromokslinį pagrindą. Tačiau ji nebūtinai reiškia, kad asmens atsakomybė sunaikinta arba kad „tu“ iš tikrųjų neegzistuoji.
Neurofiziologija parodė, kad tam tikri smegenų signalai dažnai užregistruojami prieš sąmoningą ketinimą. Tai reiškia, kad automatika — jutiminiai atsakai, įpročiai, emociniai refleksai — gali startuoti anksčiau nei apmąstymas. Manyti, jog visa tai naikina asmenį, būtų klaida: smegenys yra mūsų instrumentas, o daugeliu atvejų instrumentas veikia greičiau už sąmoningą dirigentą. Tačiau instrumentas nebūtinai nusprendžia, kas yra muzika.
Filosofija čia įterpia svarbų niuansą: laisvė ir atsakomybė nėra sinonimai absoliučiai kontrolės. Galima pripažinti, kad daug kas prasideda automatiškai, bet tuo pat metu galima ugdyti sąmoningą erdvę tarp impulso ir veiksmo. Kai šita erdvė atsiranda, „aš“ įgauna balsą. Tai nėra mistika, o praktinis įgūdis — dėmesingumo, refleksijos, moralinio auklėjimo vaisius.
Religinė kūryba prideda dar vieną matmenį. Tradicijos kalba apie nuodėmę, pagundą ir malonę. Pagunda veikia kaip smegenų impulso metafora: ji užveda geismą ir trauką. Malonė, išgyvenama per maldą, sakramentą, bendruomenę, suteikia erdvę, kurioje galima nepasiduoti automatikai. Toks požiūris nereiškia mechaninio „smegenys prieš sielą“, o kviečia suvokti save kaip asmenį, kuris gali atsakyti Dievui ir kitiems, net jei mąstymo pradžia kartais kyla iš kūno automatų.
Praktiškai ką daryti, jei nori mažiau jausti tą „aš tik stebiu“? Pirma — stebėjimas tapti įpročiu: sustok kelias sekundes prieš svarbų sprendimą, atsikvėpk, paklausk „ką aš noriu čia ir kodėl?“. Antra — ugdyti vidinį narratyvą: aiškiai žinoti vertybes, turėti moralinį kompasą, kurį galėtum pakviesti impulsui pasirodžius. Trečia — treniruoti dėmesingumą ir emocijų reguliaciją; eksperimentai rodo, kad reguliarios meditacijos praktikos mažina impulsyvumą ir didina prefrontalinės žievės kontrolę. Ketvirta — bendruomenė: draugai, dvasinis vadovas, terapeutas padeda pamatyti, kada smegenų impulsai virsta destruktyviais įpročiais.
Frazė „tu tik stebėtojas“ gali būti priminimas, o ne paskelbimas apie besąlygišką pralaimėjimą. Ji kviečia pažinti smegenų mechaniką, bet tuo pačiu ragina atsikurti kaip žmogui, kuris turi įtaką savo gyvenimui. Atsakomybė nėra absoliuti kontrolė virš jutimų; ji yra sąmoningas ryžtas, praktika, santykis su kitu ir, jei tikima, su Dievu. Todėl klaida ar impulsyvus sprendimas nėra paskutinė teisė — tai kvietimas keisti vidinę dinamiką, tapti ne tik stebėtoju, bet ir atsakančiu žmogumi.
Jeigu sakytume, kad žmogus visiškai nevaldo savo sprendimų, tai galėtų tapti pavojingu pasiteisinimu nusikaltimams ir žalingiems veiksmams: „ne aš tai padariau, tai mano smegenys“. Tokia logika iš esmės sugriautų atsakomybės principą, kuriuo laikosi visa teisė, moralė ir bendruomeninis gyvenimas. Bet ar toks pateisinimas būtų teisingas? Net jei mokslas rodo, kad sprendimai kyla iš neuronų veiklos, žmonės nėra tik pasyvūs stebėtojai. Jis turi gebėjimą reflektuoti, ugdyti save, koreguoti impulsus, išmokti rinktis kitaip. Todėl visiškas atsakomybės perkėlimas „smegenims“ būtų klaidinantis: jis paneigtų ne tik laisvę, bet ir galimybę augti, keistis bei kurti teisingesnį gyvenimą.