Klausimas, kuris skamba provokuojančiai ir filosofiškai. Fizikoje šviesos greitis laikomas fundamentalia riba, kurios neįmanoma peržengti. Tai tarsi pati Visatos „konstitucija“, užrašyta ne popieriuje, o pačiame materijos ir energijos audinyje. Bet jeigu tikime, kad pasaulis yra Dievo kūrinys, iškart kyla klausimas: ar Dievas pats sau užsidėjo tokias ribas, ar šios ribos tik mums, kūriniams?
Šviesos greitis yra apie 300 tūkstančių kilometrų per sekundę – skaičius, kuris atrodo neįsivaizduojamas, tačiau galutinis. Mokslo požiūriu tai yra konstanta, kurios nekvestionuoja nei vienas rimtas fizikas. O filosofiniu žvilgsniu kyla klausimas: kodėl būtent toks skaičius? Kodėl ne dvigubai didesnis ar mažesnis? Ar tai reiškia, kad Visata yra preciziškai sureguliuota, o šviesos greitis yra viena iš taisyklių, pagal kurias sukurtas visas kosmoso „žaidimas“? Jei taip, tai Dievas gali būti ne šviesos greičiu ribotas, o pats nustatęs, kokiu greičiu bus kuriama patirtis, laikas ir erdvė.
Vienas iš įdomių aspektų yra tas, kad šviesos greitis susijęs su laiko tekėjimu. Pagal reliatyvumo teoriją, priartėję prie šviesos greičio pradedame matyti, kaip lėtėja laikas. Tai tarsi užuomina, kad pats laikas nėra absoliutus, o priklausomas nuo šios ribos. Taigi, žmogaus sąmonė gyvena „viduje“ ribos, o Dievas, jeigu egzistuoja, galėtų būti „už jos“. Ar tai reiškia, kad Dievas sukūrė laiką kaip žaidimo lentą, o šviesos greitį – kaip jos kraštą, kad mes patys nepatektume į užribį?
Kita vertus, galima klausti: ar Dievas galėjo sukurti Visatą be šviesos greičio apribojimo? Galbūt taip, bet ar tokia visata būtų stabili? Jei šviesos greitis nebūtų baigtinis, priežasties ir pasekmės ryšys galėtų sugriūti. Įvykiai vyktų vienu metu visur, o tvarka virstų chaosu. Galbūt todėl šviesos greitis yra ne tik fizikinė konstanta, bet ir tvarkos simbolis – ribojantis, bet tuo pačiu leidžiantis egzistuoti prasmingai seką turinčiam pasauliui.
Yra ir kita kryptis – ar šviesos greitis nėra tik mūsų suvokimo apribojimas? Galbūt Dievas, jeigu jis yra, egzistuoja realybėje, kurioje nėra nei šviesos, nei ribų, tik absoliuti būtis. Mes gi, būdami materialiame kūne, matuojame savo buvimą per šviesos greitį, nes tai mums pasiekiamas maksimalus horizontas. Tai galėtų reikšti, kad šviesos greitis yra tarsi uždanga, kuri saugo nuo pernelyg staigaus žmogaus proto išsiveržimo į dievišką sferą.
Šviesos greitis gali būti interpretuojamas ir kaip simbolinis klausimas: ar Dievas pats save apribojo, kad mes galėtume laisvai egzistuoti? Filosofijoje neretai kalbama apie tai, kad absoliuti galia reiškia ir gebėjimą savanoriškai prisiimti ribas. Dievas, sukūręs pasaulį, galėjo įrašyti jame ribas, ne tam, kad apribotų save, bet kad sukurtų sąlygas mūsų patirčiai. Ribos suteikia mums galimybę tyrinėti, atrasti, klausti. Be jų viskas būtų beribis triukšmas, kuriame prasmė neišryškėtų.
Klausimas nėra vien apie fiziką, bet apie žmogaus vietą kosmose. Galbūt atsakymas slypi tame, kad šviesos greitis yra mūsų riba, o ne Dievo. Mums tai – siena, kurios negalime peržengti. Jam – tik viena iš priemonių kurti tvarką, laiką ir erdvę, kurioje žmogus gali ieškoti prasmės, užduoti klausimus ir priartėti prie paslapties, kuri visada išlieka didesnė nei skaičius ar konstanta.