Équipes Notre-Dame – tai katalikiškas sutuoktinių judėjimas, prasidėjęs Prancūzijoje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Jo įkūrėjas, kunigas Henri Caffarel, matė, kad daugelis porų trokšta gyventi tikėjimu ne tik sekmadieniais bažnyčioje, bet ir kasdienybėje. Taip gimė idėja suburti sutuoktinius į mažas grupeles, kur jie galėtų melstis, dalintis patirtimi ir kartu stiprinti santuoką kaip dvasinę kelionę. Pavadinimas „Équipes Notre-Dame“ reiškia „Mūsų Dievo Motinos komandos“. Marija čia laikoma globėja, padedančia poroms likti ištikimoms vienas kitam ir Kristui.
Šio judėjimo esmė – bendrystė. Kiekviena grupė susideda iš kelių šeimų ir kunigo palydovo. Jie reguliariai renkasi kartu vakarienei, maldai ir pokalbiui apie savo gyvenimą. Susitikimai nevirsta formaliomis paskaitomis, veikiau tai yra vieta atvirumui ir draugystei, kur kiekvienas gali pasidalyti džiaugsmais ir sunkumais. Tokie mažieji rinkiniai tapo gyvaisiais „namų bažnyčios“ pavyzdžiais, primenančiais pirmųjų krikščionių bendruomenes.
Équipes Notre-Dame pabrėžia, kad santuoka yra ne vien civilinė sutartis, bet sakramentas, skirtas augti meilėje ir šventume. Todėl svarbios ne tik maldos, bet ir kasdienės pastangos: laikas vienas kitam, dvasinės praktikos, pasiryžimas kartu ieškoti Dievo valios. Daugelyje komandų praktikuojamas vadinamasis „dvasinis pokalbis“ – intymus sutuoktinių dialogas apie tikėjimą ir santykius, kuris padeda išlaikyti ryšį gilų ir gyvą.
Judėjimas greitai peržengė Prancūzijos ribas ir paplito visame pasaulyje. Šiandien Équipes Notre-Dame veikia daugiau nei devyniasdešimtyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Pasaulinės konferencijos suburia tūkstančius šeimų, liudijančių, kad tikėjimu grįsta santuoka gali būti stiprybės šaltinis net ir šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame šeima dažnai patiria spaudimą ir iššūkius.
Šis judėjimas nepretenduoja į sudėtingą teologiją ar naują doktriną. Jo paprastumas yra stiprybė – šeimos susiburia, meldžiasi, dalinasi gyvenimu ir taip drauge keliauja į Dievą. Équipes Notre-Dame primena, kad šventumas ne visada gimsta vienuolynuose ar didelėse katedrose. Jis gali augti ir paprastoje virtuvėje, kur du žmonės, laikydami vienas kitą už rankos, ištikimai sako: „taip“ savo santuokai ir „taip“ Dievui.
Vienas liudijimas iš judėjimo pasakoja apie moterį Odile Macchi ir jos vyrą César. Jie gyveno trylika metų laimingą santuoką ir buvo Équipes Notre-Dame nariai. Kai César susirgo, gydytojai nepaliko daug vilčių. Odile pasakė vyrui, kad liga gali pasibaigti jo mirtimi, o jis ramiai atsakė: „Nebijok, turiu pasitikėjimą.“ Šie žodžiai jai tapo tarsi Dievo dovana. Po vyro mirties ji toliau stiprino savo ryšį su Kristumi, kasdien meldėsi ir jautė stiprų savo komandos palaikymą. Vėliau, praėjus keleriems metams, bendruomenė ją pakvietė tapti grupės vadove, ir ji savo patirtį galėjo perduoti kitiems.
Kitas pasakojimas siejasi su Équipes Notre-Dame įkūrimo metinių minėjimu. Christine ir Christophe Bernard, priklausantys Prancūzijos, Liuksemburgo ir Šveicarijos regionui, liudija, kad judėjimas jiems padėjo išlaikyti santuoką gyvą, nepaisant visų gyvenimo iššūkių. Jie atvirai pripažįsta, kad be reguliarių susitikimų, bendruomenės palaikymo, maldos ir bendrų studijų jų šeimos kelias būtų buvęs visai kitoks. Ši pora jau daugiau nei tris dešimtmečius priklauso judėjimui, vadovauja savo regionui ir pabrėžia, kad būtent aiški struktūra, nustatyti dvasiniai įsipareigojimai bei komandos bendrystė padėjo jiems nepalūžti sunkių krizių metu.