Centuria Librorum Absconditorum (1879) Šimtas paslėptų knygų“ – nurodo į XIX a. pabaigoje sudarytą sąrašą veikalų, kurie buvo laikomi „pavojingais“ arba bent jau nepageidaujamais platesnei visuomenei. Pats žodis absconditorum reiškia „paslėptas, paslėptinas“, todėl sąrašas funkcionavo kaip savotiškas „bibliografinis indeksas“, bet ne toks oficialus, kaip Index Librorum Prohibitorum.
1879 m. Europa jau buvo kitokia nei Renesanso ar Reformacijos laikais. Spaudos laisvė buvo plačiau įtvirtinta, knygų leidyba tapo pramoninė, cenzūra daugelyje valstybių buvo silpnėjanti. Tačiau Bažnyčia vis dar palaikė idėją, kad tam tikri tekstai yra pavojingi tikėjimui, moralei, visuomenės rimčiai. Tuo laikotarpiu vyko kultūriniai karai tarp liberalizmo, pozityvizmo, socializmo idėjų ir tradicinės religijos bei moralės.
„Centuria Librorum Absconditorum“ iš esmės buvo šimto „paslėptinų“ knygų katalogas, kuriame surašyti kūriniai, laikyti:
- eretiškais arba prieštaraujančiais katalikų mokymui;
- laisvamaniškais, ateistiniais ar „antiklerikaliniais“;
- piktinančiais dėl atviro seksualumo, moralinės laisvės ar politinės radikalizmo.
Tokiame sąraše buvo galima aptikti:
- Apšvietos autorių (Voltaire, Diderot, Rousseau) vėlyvuosius leidimus;
- romantizmo ir realizmo rašytojus (pvz., Victor Hugo, Émile Zola), kurių romanai atvirai rodė Bažnyčios ydų ar socialinę nelygybę;
- filosofinius traktatus (Darwino raštai, Renano „Vie de Jésus“);
- erotinės literatūros ar satyrinius tekstus, laikytus „žalingais dorovei“.
Šis katalogas buvo skirtas ne tiek visiems skaitytojams, kiek dvasininkams, cenzoriams, bibliotekininkams – kaip vadovas, ką laikyti „uždarojo fondo“ lentynose. Kitaip tariant, tai buvo nurodymas, kad šios knygos egzistuoja, bet jos neturi būti prieinamos plačiai publikai.
Religinė dimensija čia labai ryški:
- sąrašas pratęsia Index Librorum Prohibitorum tradiciją, tik labiau akcentuoja praktinę priežiūrą bibliotekose;
- cenzūros motyvas – „sielų apsauga“ nuo klaidingų idėjų;
- knygos slėptos ne tik dėl teologijos, bet ir dėl „moraliai piktinančio“ turinio, t. y. erotikos, laisvamaniškumo, politinio radikalumo.
„Centuria Librorum Absconditorum“ parodo, kad net XIX a. pabaigoje egzistavo stipri baimė dėl literatūros įtakos masėms. Tai laikotarpis, kai knyga tapo prieinama beveik visiems, todėl ir kontrolės mechanizmai buvo iš naujo kuriami.
Įdomu tai, kad šiuolaikiniu požiūriu daugelis tų „paslėptų“ knygų šiandien yra laikomos klasika, įtraukta į universitetų programas ar net UNESCO paveldo sąrašus. Tai rodo, kaip laikinai gali atrodyti „draudimo“ logika, o kultūrinė vertė pergyvena cenzūrą.
Šis sąrašas dažnai minimas kaip pavyzdys, kad cenzūra pamažu perėjo nuo „absoliutaus draudimo“ prie riboto prieinamumo. Jis žymi paskutinę didžiųjų bažnytinių sąrašų epochą – jau XX a. pradžioje tokia praktika neteko realios galios.
Pavyzdinės uždraustos knygos
1. Charles Darwin – On the Origin of Species (1859)
Darvino evoliucijos teorija paneigė Biblijos kūrimo istorijos pažodinį aiškinimą. Knyga laikyta „pavojinga tikėjimui“.
2. Ernest Renan – Vie de Jésus (1863)
Prancūzų filologo Renano „Jėzaus gyvenimas“ pristatė Kristų kaip istorinę asmenybę, be antgamtinių stebuklų. Tai sukėlė milžinišką skandalą Europoje.
3. Victor Hugo – Les Misérables (1862)
„Vargdieniai“ ne tik socialinis epas, bet ir kritiškas Bažnyčios atžvilgiu, ypač dėl hierarchų abejingumo vargšams.
4. Émile Zola – La Terre (1887) ir kiti iš ciklo Les Rougon-Macquart
Zola naturalistiniai romanai, vaizdavę aistras, skurdą, socialines ligas, buvo laikomi „amoraliais“ ir žeidžiančiais dorą.
5. Voltaire – Dictionnaire philosophique (1764)
Nors parašyta XVIII a., ši knyga XIX a. vis dar buvo laikoma pavojinga dėl kandžios religijos kritikos ir skepticizmo.
6. Jean-Jacques Rousseau – Émile ou De l’éducation (1762)
Veikalas apie švietimą ir religiją buvo draustas už teiginį, kad tikroji religija – tai natūralus jausmas, o ne dogmos.
7. Diderot ir d’Alembert – Encyclopédie (1751–1772)
Didysis Apšvietos projektas, siekęs sujungti visų mokslų žinias, buvo vertinamas kaip priešiškas tikėjimui ir tradicinei tvarkai.
8. Gustave Flaubert – Madame Bovary (1857)
Romano herojė įkūnija neištikimybę, nusivylimą santuoka, o Bažnyčiai tai buvo „moralės griovimas“.
9. George Sand – įvairūs romanai (XIX a. vid.)
Sand rašė apie moterų laisvę, nepriklausomybę ir meilę už tradicinės santuokos ribų. Jos tekstai buvo laikomi „piktinančiais dorovę“.
10. David Friedrich Strauss – Das Leben Jesu, kritisch bearbeitet (1835)
Vokiečių teologo veikalas, nagrinėjęs Evangelijas kaip mitinius, istorinių aplinkybių sukurtus tekstus. Buvo pasmerktas kaip eretiškas.