Catena Librorum Tacendorum (1885) buvo vienas iš vėlyvųjų bažnytinės cenzūros pavyzdžių, išsiskiriantis ne tiek griežtu uždraudimu, kiek pačiu pavadinimu – „Nutylėtinų knygų grandinė“. Tai reiškia, kad buvo sudarytas katalogas veikalų, apie kuriuos geriau nekalbėti, nes jų sklaida ar net paminėjimas galėjo pakenkti tikėjimui, moralei ar socialinei rimčiai. Tokia praktika rėmėsi sena tradicija – dar nuo Index Librorum Prohibitorum laikų Bažnyčia siekė prižiūrėti, kokios knygos pasiekia tikinčiuosius.
XIX a. pabaigoje katalikiškame pasaulyje vyko stiprus susidūrimas tarp mokslo, naujų filosofijų ir sekuliarėjančios visuomenės. Industrializacija, politinis liberalizmas, socialistiniai judėjimai, darvinizmas ir moderni literatūra metė iššūkį tradicinei religinei tvarkai. Todėl dvasinė valdžia siekė ne tik drausti knygas, bet ir tam tikra prasme „užrakinti“ jas į tylą – neleisti, kad jos būtų aptariamos akademiniuose sluoksniuose, diskutuojamos tarp tikinčiųjų ar net paminimos spaudoje.
„Catena Librorum Tacendorum“ iš esmės veikė kaip sąrašas, skirtas dvasininkams ir bibliotekų cenzoriams, rodantis, kokių veikalų reikia vengti. Tai buvo ne tik ateistiniai ar eretiški raštai, bet ir knygos, laikytos amoraliomis ar žeminančiomis dorą. Į tokią grandinę galėjo patekti tiek filosofiniai traktatai, abejojantys dieviškuoju apreiškimu, tiek realistinės ar naturalistinės literatūros kūriniai, kuriuose vaizduota nuoga tiesa apie žmogaus gyvenimą. Taip pat buvo išskiriami tekstai, kurie galėjo pakirsti bažnytinį autoritetą, skatinti nepasitikėjimą dvasininkija ar gilinti tikėjimo krizę.
Religinė prasmė tokio sąrašo slypi tame, kad Bažnyčia jautėsi esanti atsakinga už sielų apsaugą. „Nutylėtinų knygų grandinė“ veikė kaip simbolinė apsauga: ne užtenka drausti, reikia ir tylėti, kad žalingos idėjos neišplistų per paprastą diskusiją. Kitaip nei ankstyvieji indeksai, kuriuose draudimas buvo tarsi pasididžiavimas – „pažiūrėkite, kiek daug knygų mes kontroliuojame“ – čia atsirado sąmoningas nutylėjimas. Tarsi pripažįstama, kad vien paminėjimas gali sudominti, o smalsumas paskatins skaityti.
Šis dokumentas rodo, jog XIX a. pabaigoje cenzūra jau buvo pasikeitusi. Spaudos laisvė daug kur Europoje buvo įtvirtinta, mokslinė bendruomenė turėjo vis daugiau savarankiškumo, o literatūra klestėjo net ir nepaisydama draudimų. Todėl tokių sąrašų poveikis buvo labiau moralinis ir simbolinis nei realus. Jie veikė kaip perspėjimas tikintiesiems, bet ne kaip veiksminga kliūtis knygų plitimui.
Vis dėlto ši „nutylėtinų knygų grandinė“ tapo įdomiu kultūros istorijos ženklu. Ji parodė, kad cenzūra gali būti ne tik griežta draudimo forma, bet ir tylos strategija. Knyga čia suvokiama kaip pavojinga ne tik dėl turinio, bet ir dėl galimo poveikio mintims, net jei ją tik paminėtum. Šiandien tai atrodo paradoksalu: daugelis tų „nutylėtinų“ kūrinių yra tapę klasika, įtraukti į universitetų programas ar laikomi pasaulinio paveldo dalimi. Bet tuo metu tai buvo dar vienas bandymas kovoti su idėjų laisve ir naujų pasaulėžiūrų įtaka.
Pavyzdžiai
- Charles Darwin – On the Origin of Species (1859)
Evoliucijos teorija, prieštaravusi pažodiniam Biblijos pasaulėdaros aiškinimui. - Ernest Renan – Vie de Jésus (1863)
Kristaus gyvenimo interpretacija kaip istorinio žmogaus, be antgamtinių elementų. - David Friedrich Strauss – Das Leben Jesu, kritisch bearbeitet (1835)
Kritinė Evangelijų analizė, parodžiusi jas kaip mitinių pasakojimų rinkinį. - Ludwig Feuerbach – Das Wesen des Christentums (1841)
Teiginys, kad religija yra žmogaus projekcija, o Dievas – žmogaus esmės atspindys. - Karl Marx – Das Kapital (1867)
Ekonominė analizė, kartu laikyta ir antireligine, nes marksizmas religiją vadino „liaudies opijumi“. - Émile Zola – La Terre (1887) ir kiti romanai iš ciklo Les Rougon-Macquart
Atviras natūralizmas, vaizduojantis žiaurią socialinę tikrovę ir aistras. - Victor Hugo – Les Misérables (1862)
Nors šiandien klasika, anuomet pasmerkta dėl socialinės ir moralinės kritikos. - Voltaire – Dictionnaire philosophique (1764)
Religijos ir dogmų kritika, skleidusi Apšvietos skepticizmą. - Jean-Jacques Rousseau – Émile ou De l’éducation (1762)
Draustas už natūralistinę religijos sampratą ir pedagogikos naujumą. - Gustave Flaubert – Madame Bovary (1857)
Romanas apie moters neištikimybę, laikytas „amoraliu“ ir žeidžiančiu dorą. - George Sand – įvairūs romanai (XIX a. vidurys)
Moters laisvės idėjos, nepriklausomybė nuo santuokos, laikytos pavojingomis. - Denis Diderot – Jacques le fataliste (1773–1796)
Fatalizmo, erotikos ir filosofijos derinys, kirtęs Bažnyčios moralei. - Thomas Paine – The Age of Reason (1794–1807)
Deistinis veikalas, atvirai kritikavęs Bibliją ir organizuotą religiją. - John Stuart Mill – On Liberty (1859)
Apie asmens laisvę ir sąžinės nepriklausomybę – laikyta per daug liberalia. - Baruch Spinoza – Tractatus Theologico-Politicus (1670)
Senesnis veikalas, bet XIX a. vis dar nepageidautinas dėl Biblijos kritikos ir minties laisvės gynimo.