Index Librorum Prohibitorum – tai vienas garsiausių ir kartu labiausiai ginčytinų Katalikų Bažnyčios dokumentų. Tai buvo sąrašas knygų, kurias tikintiesiems drausta skaityti ar laikyti, nes jos laikytos pavojingomis tikėjimui, moralei ar Bažnyčios autoritetui. Pats pavadinimas reiškia „Uždraustų knygų sąrašą“. Jis gyvavo beveik keturis šimtmečius – nuo XVI a. vidurio iki XX a. antrosios pusės – ir tapo vienu svarbiausių bažnytinės cenzūros instrumentų.
Pirmasis oficialus Index Librorum Prohibitorum paskelbtas 1559 m., valdant popiežiui Pauliui IV. Tuo metu Europoje plito Reformacija, spaudos technologijos jau buvo tapusios įprasta masinio komunikavimo priemone, ir Romos kurija siekė apsaugoti tikinčiuosius nuo „klaidingų“ ar „eretinių“ idėjų. Sąrašas buvo labai griežtas – jame atsidūrė ne tik protestantų autoriai (Martynas Liuteris, Kalvinas, Melanchtonas), bet ir nemažai katalikų humanistų. Vėliau, 1564 m., po Tridento Susirinkimo, popiežiaus Pijaus IV įsakymu sąrašas sušvelnintas ir tapo oficialiai prižiūrimas Šventosios kongregacijos (Congregatio Indicis).
Į sąrašą patekdavo labai įvairūs autoriai: protestantai, ateistai, laisvamanybiai, bet ir katalikai, kurių mintys pasirodė įtartinos. Tarp žinomiausių pavardžių – Galileo Galilei, Kopernikas, Giordano Bruno, Erasmus Roterdamietis, Diderot, Volteras, Rousseau, Hugo, Zola. Kartais drausta visa autoriaus kūryba, kartais tik konkretūs veikalai. Būdavo leidžiama skaityti tik pataisytas, „išvalytas“ versijas (čia atsiranda atskiras terminas Index Expurgatorius).
Per šimtmečius buvo išleista daugiau nei dvidešimt oficialių Index Librorum Prohibitorum leidimų. 1877 m. versija yra viena paskutiniųjų XIX a. redakcijų. Ji jau pasirodė epochoje, kai mokslas, švietimas ir spauda veikė savarankiškai, ir Bažnyčios draudimai darėsi vis sunkiau įgyvendinami. Tačiau pats faktas, kad dar 1877 m. egzistavo oficialiai atnaujintas sąrašas, rodo, jog institucija vis dar bandė palaikyti moralinę kontrolę.
1877 m. kontekstas.
Šio laikotarpio indeksas fiksavo „naujuosius pavojus“: pozityvistinę filosofiją, materializmą, revoliucines idėjas, darvinizmą, realistinius ir naturalistinius romanus. Į sąrašą įtraukti tokie autoriai kaip Emile Zola, George Sand, Ernest Renan (jo „Jėzaus gyvenimas“ laikytas ypač pavojingu). Tai rodo, kad Bažnyčia kovojo jau nebe tik su protestantišku mokymu, bet ir su moderniosios visuomenės pasaulėžiūra.
Teoriškai katalikams buvo draudžiama skaityti šias knygas be specialaus leidimo. Leidimus suteikdavo vyskupai ar Romos institucijos, daugiausia mokslininkams ar dvasininkams, kuriems reikėjo susipažinti su „pavojinga literatūra“. Paprastiems tikintiesiems sąrašas veikė kaip griežta gairė. Praktikoje cenzūra priklausė nuo regiono: vienose šalyse (pvz., Ispanijoje, Italijoje) ji buvo griežčiau taikoma, kitose (pvz., Prancūzijoje, Vokietijoje) – beveik ignoruojama.
Index Librorum Prohibitorum turėjo dvejopą poveikį. Iš vienos pusės, jis apribojo katalikiškų šalių intelektualinę laisvę, stabdė kai kurių idėjų sklaidą, vertė autorius ieškoti cenzūros apeinamų būdų. Kita vertus, paradoksaliai draudimas dažnai veikė kaip reklama – knygos, patekusios į sąrašą, sulaukdavo dar didesnio smalsumo. Kai kurie autoriai net juokaudavo, kad būti įtrauktam į Index reiškia literatūrinę garbę.
XX a. viduryje tapo akivaizdu, kad indeksas prarado savo prasmę. Visuotinis raštingumas, masinė spauda, universitetų laisvė padarė cenzūrą beveik neįmanomą. 1966 m. popiežius Paulius VI oficialiai panaikino Index Librorum Prohibitorum, pabrėždamas, kad Bažnyčia pereina nuo draudimų prie moralinių rekomendacijų ir asmens sąžinės ugdymo.
Nors pats indeksas baigė galioti, jo šešėlis išliko. Jis tapo simboliu, kai kalbama apie Bažnyčios ir kultūros santykį, apie tikėjimo ir mokslo konfliktą, apie cenzūros ribas. Kai kurie istorikai pabrėžia, kad indeksas atskleidžia ne vien represinę, bet ir paradoksaliai kultūrinę funkciją – jis yra tarsi „veidrodis“, parodantis, kas tuo metu labiausiai jaudino visuomenę ir bažnytinę valdžią.
1877 m. redakcija yra svarbi todėl, kad ji išryškina perėjimą iš senojo pasaulio į modernybę. Joje draudžiami jau nebe Renesanso ar Reformacijos veikėjai, bet modernūs rašytojai, filosofai ir mokslininkai. Tai buvo paskutinis rimtas bandymas sustabdyti kultūrinius procesus, kurie vis labiau slydo iš bažnytinės kontrolės.
Uždraustų kūrinių pavyzdžiai
- Nicolaus Copernicus – De revolutionibus orbium coelestium (1543)
Pirmasis išsamus heliocentrinės sistemos pristatymas – teiginys, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Knyga sukrėtė viduramžišką kosmologiją. - Galileo Galilei – Dialogo sopra i due massimi sistemi del mondo (1632)
Dialogas apie Ptolemėjaus ir Koperniko sistemas. Pateikė argumentus už heliocentrizmą. Autoriui sukėlė konfliktą su Inkvizicija. - Giordano Bruno – De l’infinito universo et mondi (1584)
Filosofinė vizija apie begalinę Visatą ir daugybę pasaulių. Autorius dėl idėjų sudegintas 1600 m. - Erasmus Roterdamietis – Colloquia familiaria (1518)
Satyriniai dialogai apie religiją, papročius, švietimą. Įtrauktas į sąrašą dėl kritikos Bažnyčios praktikoms. - Michel de Montaigne – Essais (1580)
Pirmoji didelė filosofinių esė kolekcija Europoje. Tyrinėjo žmogaus prigimtį, religiją, moralę. Įtarta dėl skepticizmo. - René Descartes – Meditationes de prima philosophia (1641)
Filosofinis traktatas apie pažinimo pagrindus („Cogito, ergo sum“). Draustas dėl radikalios abejonės metodo ir sielos sampratos. - Blaise Pascal – Pensées (1670)
Filosofiniai fragmentai apie žmogaus prigimtį, tikėjimą ir krikščionybę. Draustas dėl jansenizmo sąsajų. - Baruch Spinoza – Tractatus Theologico-Politicus (1670)
Radikalus tekstas, kritikuojantis religinius autoritetus, pasisakantis už minties laisvę ir Biblijos istoriniam aiškinimui. - Thomas Hobbes – Leviathan (1651)
Politinės filosofijos veikalas, teigiantis stiprios valstybės būtinybę. Draustas dėl religijos kritikos. - Jean-Jacques Rousseau – Émile ou De l’éducation (1762)
Veikalas apie švietimą, žmogaus prigimtį ir auklėjimą. Draustas dėl religinių skyrių, kuriuose ginčijamas dogmų pobūdis. - Voltaire – Dictionnaire philosophique (1764)
Filosofinis žodynas, kupinas kritikos Bažnyčiai, dogmoms, netolerancijai. Draustas kaip „bedieviškas“. - Denis Diderot – Encyclopédie (1751–1772)
Milžiniškas švietimo epochos projektas, siekęs surinkti visas žinias. Įtrauktas dėl racionalizmo, religijos kritikos. - Victor Hugo – Notre-Dame de Paris (1831)
Romantinis romanas apie viduramžių Paryžių, Quasimodo ir Esmeraldą. Įtrauktas į sąrašą dėl religijos kritikos poteksčių. - Honoré de Balzac – La Comédie humaine (1830–1850 m. ciklas)
Romanų panorama apie XIX a. Prancūzijos visuomenę. Drausta dėl moralės pažeidimų, realistinio aistros ir korupcijos vaizdavimo. - Émile Zola – Les Rougon-Macquart (1871–1893)
20 romanų ciklas apie prancūzų visuomenę. Drausta dėl natūralizmo, atvirų erotinių ir socialinės kritikos scenų.