Kupidonas (lot. Cupidus, pažodžiui – „geidulingas, trokštantis“) romėnų mitologijoje yra meilės dievas, atitinkantis graikų Erosą. Jis dažniausiai vaizduojamas kaip sparnuotas berniukas arba paauglys, nešinas lanku ir strėlėmis. Jo ginklai ypatingi: auksinės strėlės uždega meilę, o švininės – atstumia ir sukelia abejingumą. Tokiu būdu Kupidonas tarsi žaidžia su žmonių širdimis, užkurdamas aistrą arba pasmerkdamas ją beviltiškam ilgesiui.
Romėnų literatūroje Kupidonas dažnai pasirodo kaip kaprizinga, šiek tiek išdykusi dievybė. Ovidijaus „Metamorfozėse“ jis pavaizduotas kaip tas, kuris sukelia garsiąją Apolono ir Dafnės istoriją – Apoloną jis sužeidžia auksine strėle, kad šis įsimylėtų, o Dafnę – švinine, kad ji Apoloną atmestų. Šis pasakojimas pabrėžia meilės paradoksą: tai jėga, kuri nepaklūsta logikai, net dievai negali jai atsispirti.
Kupidonas glaudžiai siejamas su Venere (graikų Afroditė) – jis laikomas jos sūnumi. Kartais šaltiniai mini ir tėvą Marsą, karo dievą. Šis kilmės motyvas simboliškai jungia du polius: karo jėgą ir meilės galią, kurie abu valdo žmonių gyvenimus.
Be mitų, Kupidonas tapo labai mėgstamu ikonografijos motyvu. Antikinėje skulptūroje ir paveiksluose jis dažnai vaizduojamas kaip „amūras“, mažas nuogas vaikas su sparnais. Renesanso ir baroko mene Kupidonai dauginasi į visą būrį mažų sparnuotų berniukų, vadinamų „putti“. Jie simbolizuoja meilę, džiaugsmą, bet ir meilės žaidimų nerimtumą.
Krikščioniškoje Europoje Kupidonas neišnyko – nors oficialiai buvo pagoniškas dievas, meninėje tradicijoje jis įsiliejo kaip alegorija. Meilė, suvokta kaip galia, kuri verčia žmogų ieškoti grožio ir tiesos, buvo priimtina ir krikščioniškame kontekste. Todėl viduramžiais bei renesanse Kupidono įvaizdis dažnai buvo naudojamas kartu su moralinėmis alegorijomis: jis galėjo reikšti ir dvasinį ilgesį, ir kūnišką pagundą.
Kupidono figūra simbolizuoja meilės dviprasmiškumą. Iš vienos pusės, jis yra nekaltas berniukas, žaidžiantis su lanku. Iš kitos pusės, jo strėlės lemia likimus, sukelia kančias, netgi tragedijas. Tokia meilės jėga: ji pakylėja, bet ir skaudina. Dėl to Kupidonas tapo universalus simbolis, išlikęs per visus laikus – nuo antikos poezijos iki šiuolaikinės populiariosios kultūros, kur širdelės su strėlėmis tebėra Kupidono palikimas.
Įdomu tai, kad Kupidonas kartais buvo vadinamas „Vingiuotuoju“ ar „Apgaulinguoju“. Tai rodo, kad romėnai suprato meilės galią kaip neprognozuojamą ir kartais netgi klastingą. Jis ne visada tarnavo aukštesniems idealams; kartais jo veiksmai atrodė kaip grynas žaidimas su mirtingųjų jausmais. Be to, jo kultas, nors ir susijęs su Venera, turėjo ir tam tikrų misterinių elementų, ypač vėlyvojoje Romoje, kur jo garbinimas galėjo persipinti su Dioniso (Bakcho) kultais, pabrėžiant aistros ir ribų peržengimo temas. Šis dievas buvo galinga jėga, kurios nebuvo galima visiškai suprasti ar suvaldyti.