Titonas (gr. Tithōnos, lot. Tithonus) yra graikų mitologijos veikėjas, dažniausiai minimas kaip Eoso, Aušros deivės, mylimasis. Jis buvo Trojos karalaitis, gražus ir jaunas, todėl dievaitė jį pamilo ir išsivedė į savo pasaulį.
Pasakojama, kad Eos, nenorėdama prarasti mylimojo, maldavo Dzeusą suteikti jam nemirtingumą. Jos prašymas buvo išklausytas, tačiau ji pamiršo paprašyti amžinos jaunystės. Taip Titonas tapo nemirtingu, bet nejaunu – jo kūnas senėjo, silpo, jis raukšlėjosi ir nyko, bet negalėjo numirti.
Šis mitas graikų kultūroje tapo pamokančia istorija apie žmogaus ribas ir dieviškos malonės paradoksus. Titonas simbolizuoja amžiną senatvę, nuovargį ir kančią, parodant, kad vienas nemirtingumas be jaunystės nėra palaima. Vėlesnėse versijose pasakojama, kad galiausiai jis buvo paverstas į cikadą – vabzdį, kuris nuolat cypsi, tarytum senas žmogus dejuotų dėl savo būklės.
Literatūroje Titono figūra dažnai naudota kaip laikinumo ir žmogaus trapumo simbolis. Homero „Himne Apolonui“ jis minimas kaip nemirtingasis, praradęs viską, kas žmogui brangu – grožį ir jėgą. Hesiodas taip pat aludavo jo istoriją. Romėnų autoriai (Ovidijus, Vergilijus) perėmė šį mitą ir pritaikė savo poetinėse vizijose.
Vėlesniais laikais Titono istorija tapo filosofine metafora. Ji buvo naudojama kalbant apie mokslo pažangą ir žmogaus troškimą peržengti ribas – kas nutiktų, jei galėtume gyventi be galo, bet kūnas senėtų be sustojimo? Net modernioje literatūroje Titonas pasirodo: žymus anglų poetas Alfredas Tennysonas sukūrė poemą „Tithonus“, kurioje šis mitas apmąstomas kaip žmogiškos būties tragedija.
Simboliškai Titonas reiškia neviltį dėl laiko – jis parodo, kad jaunystė ir grožis trumpalaikiai, o vien gyvenimo trukmė be kokybės tampa našta. Priešingai nei Odisėjas ar kiti mitiniai veikėjai, siekę herojiškos nemirtingumo šlovės, Titonas tampa įspėjimu, kad dievų dovanos gali pavirsti prakeikimu.