enelopė yra viena ryškiausių senovės graikų mitologijos moterų figūrų, įamžinta Homero „Odisėjoje“. Ji buvo Itakės karalienė, Odisėjo žmona ir Telemocho motina. Kai Odisėjas išvyko į Trojos karą, ji liko gimtojoje saloje ir tapo kantraus laukimo bei ištikimybės simboliu. Pasakojama, kad ji dvidešimt metų išliko ištikima, nors daugybė vadinamųjų jaunikių siekė jos rankos, manydami, kad Odisėjas jau nebegrįš.
Vienas garsiausių epizodų susijęs su jos audimo gudrybe. Ji pasižadėjo, kad išsirinks naują vyrą tik tada, kai baigs išausti drobulę savo anytai Laertei. Dieną ji audė, bet naktį slapta ardydavo darbą, kad procesas niekada nesibaigtų. Taip ji vilkino laiką ir gynėsi nuo spaudimo tekėti iš naujo. Šis išradingumas tapo jos charakterio ženklu – Penelopė laikoma ne tik ištikima, bet ir išmintinga, sumani.
Literatūroje Penelopė minima kaip priešprieša kitoms moterims, kurios išduoda ar elgiasi lengvabūdiškai. Ji yra ideali žmona, kurios meilė ir ištikimybė peržengia laiko ir kančios ribas. Todėl vėlesniuose tekstuose jos vardas tapo patarliniu: sakyti „Penelopė“ reiškė pabrėžti moters skaistybę ir ištikimybę. Net ir romėnų poezijoje, įskaitant Priapo epigramas, ji minima ne kaip deivė, o kaip literatūrinis kontrastas: erotiniuose, ironijos kupinuose tekstuose Penelopė iškyla kaip priešingybė geidulingoms, laisvoms moterims.
Simboliškai Penelopė reiškia kantrų laukimą, ištikimybę, šeimos ryšių tvirtumą. Jos audžiamas ir ardomas audeklas laikomas metafora žmogaus gyvenimo darbams, kurie gali būti nuolat pradėti iš naujo. Ji yra moters, ginančios savo namus, garbę ir meilę, pavyzdys.
Dėl to Penelopė tapo ne tik mitologijos veikėja, bet ir kultūros simboliu, kuris įvairiais laikais buvo interpretuojamas skirtingai: antikoje – kaip ištikimybės modelis, viduramžiais – kaip skaistybės įvaizdis, o moderniais laikais – ir kaip moters kantrybės, ir kaip vidinės stiprybės alegorija.