Asklepijus senovės graikų pasaulyje buvo gydymo dievas, kurio kultas išplito taip plačiai, kad jį garbino ne tik kaip mitinį herojų, bet ir kaip tikrą sveikatos globėją. Pasakojama, jog jis buvo Apolono ir mirtingosios Koronės sūnus. Dar kūdikį jį užaugino kentauras Chironas, išmokęs jį gydymo meno – žaizdų priežiūros, augalų galios, netgi sugebėjimo prikelti mirusiuosius. Būtent ši savybė supykdė Dzeusą, nes pažeidė ribą tarp žmonių ir dievų, todėl Asklepijus buvo nutrenktas žaibu, tačiau vėliau jo garbei buvo skiriamos šventyklos.
Šventyklos, vadintos asklepiejonais, buvo ne tik maldos vietos, bet ir ankstyvosios gydymo įstaigos. Jose ligoniai praleisdavo naktį, laukdami sapno, kuriame pats dievas ar jo gyvatė parodydavo gydymo būdą. Šiuos sapnus aiškindavo žyniai, ir pagal juos buvo taikomos įvairios procedūros: maudynės, dieta, žolelių vartojimas. Galima sakyti, kad Asklepijaus kultas buvo pirmoji organizuota medicinos sistema, sujungusi religiją ir praktiką.
Asklepijaus simbolis – lazda, apsivijusi gyvate. Šis ženklas išliko iki šių dienų kaip medicinos emblema. Gyvatė čia simbolizuoja atsinaujinimą ir gyvybės jėgą, nes gyvūnas numeta seną odą ir pasirodo atsinaujinęs. Taip gydymas suvoktas kaip žmogaus atsinaujinimas, ligos išmetimas. Įdomu, kad šį simbolį dar šiandien dažnai painioja su Hermio kaducėjumi, kurį puošia dvi gyvatės, nors iš tikrųjų tik Asklepijaus lazda yra tiesiogiai susijusi su medicina.
Asklepijus turėjo ir vaikų, kurie patys tapo svarbiais sveikatos personifikacijomis. Jo dukra Higėja davė vardą žodžiui „higiena“ ir buvo siejama su prevencija bei sveikos gyvensenos palaikymu. Kita dukra Panacėja simbolizavo universalią gydymo galią, kurią šiandien primena žodis „panacėja“. Taigi Asklepijaus šeima tapo visa sveikatos dievybių sistema, apėmusia ir gydymą, ir ligų prevenciją.
Religinė šio kulto svarba buvo didelė. Ligos senovėje buvo suprantamos ne tik kaip fiziniai negalavimai, bet ir kaip dvasiniai ar net dievų siunčiami išbandymai. Todėl Asklepijus jungė medicininį gydymą su sakraline apeiga, suteikdamas ligoniui ir fizinės, ir dvasinės paramos. Krikščionybės laikais jo kultas buvo išstumtas, tačiau daug principų išliko – bažnyčios ėmė steigti prieglaudas ir ligonines, o kai kurie šventieji, pavyzdžiui, šv. Kozmas ir šv. Damijonas, tapo tarsi Asklepijaus įpėdiniais.