Lemnas yra Egėjo jūros sala, priklausanti Graikijai, turinti itin seną mitologinę ir istorinę praeitį. Ji stovi šiaurės rytinėje Egėjo dalyje, netoli Mažosios Azijos krantų. Senovėje Lemnas garsėjo ne tik savo geografinėmis savybėmis, bet ir mitais, kurie suteikė salai ypatingą, kartais net bauginančią aurą.
Graikų mitologijoje Lemnas pirmiausia siejamas su dievu Hefaistu. Pasak legendos, jį, ką tik gimusį, Hera išmetė iš Olimpo, nes jis buvo luošas. Kritęs į Lemną, jis išgyveno ir ten įkūrė savo kalvę. Dėl to sala laikyta Hefaisto šventviete, o vietiniai gyventojai – ypatingais metalo apdirbimo meistrais. Archeologiniai radiniai patvirtina, kad Lemne buvo plėtojama metalurgija dar ankstyvaisiais laikais, tad mitas turi realų pagrindą.
Dar viena garsioji legenda apie Lemną yra vadinamoji „lemniečių moterų“ istorija. Pasak mitų, Afroditė supykusi už tai, kad moterys jos garbinimui neteikė pakankamai dėmesio, užkerėjo jas taip, kad jos pradėjo skleisti baisų kvapą. Vyrai nuo jų nusigręžė ir ėmė ieškoti meilės pas užjūrio vergaites. Įsižeidusios lemnietės išžudė visus savo vyrus. Nuo tada salą užvaldė tik moterys. Vėliau į Lemną atkeliavo argonautai, tarp jų ir Jasonas, kurie su lemnietėmis susilaukė vaikų. Šis mitas dažnai buvo minimas kaip kraštutinio keršto ir socialinės katastrofos simbolis.
Sala minima ir istoriniuose šaltiniuose. Herodotas rašo, kad Lemnas buvo užimtas persų, o vėliau pateko į Atėnų įtaką. Klasikiniais laikais saloje buvo svarbi karinė bazė, nes jos vieta strategiškai valdė jūrų kelius. Lemnietiškos kilmės buvo ir garsusis „Lemno akmuo“ – rašmuo, rastas 19 a., kuris šiandien laikomas viena paslaptingiausių Egėjo epigrafikos mįslių, nes jo kalba rodė ryšius tarp etruskų ir vietinių tautų.
Romėnų laikais Lemnas garsėjo vadinamuoju „lemnietišku moliu“. Tai buvo raudona žemė, laikyta vaistu nuo nuodų ir kitų ligų. Ją eksportuodavo visame Viduržemio regione. Net viduramžiais lemnietiškas molis buvo vertinamas kaip vaistinis preparatas, turėjęs gydomąją galią.
Religinėje simbolikoje Lemnas dažnai suvokiamas kaip dievų ir žmonių sankirtos vieta. Hefaisto kalvė – tai ne tik mitas apie amatą, bet ir giliausia prasmė apie žmogaus kūrybą, kilusią iš kančios. Sala, kurioje vyko vyro ir moters santykių tragedija, tapo perspėjimu apie nesantaiką, o kartu ir apie žmogaus ribotumą prieš dievų valią.