Nuolankiai parpuolęs ant kelių, savo siela susivienijęs su žemės tikinčiaisiais ir dangaus šventaisiais, garbinu Tave, Jėzau, tikrąjį Dievą ir Žmogų, čia esantį šventojoje Eucharistijoje. Iš sielos gelmių dėkodamas už tokią geradarybę, aš visa širdimi myliu Tave, Jėzau, be galo tobulą ir be galo vertą meilės. Suteik man malonę niekuomet ir jokiu būdu Tavęs neįžeisti, kad atgaivintas šiuo žemišku eucharistiniu Tavo buvimu, kartu su Marija pelnyčiau pasiekti Tavo amžinąjį ir palaimingąjį buvimą danguje. Amen.
Ši malda, kupina pagarbos ir meilės Jėzui Eucharistijoje, atspindi gilią tikėjimo išraišką. Šventojo Sakramento adoracija, tylos ir kontempliacijos akimirka priešais Eucharistiją, yra sena ir giliai įsišaknijusi krikščionių tradicija. Jau ankstyvojoje Bažnyčioje tikintieji garbino Jėzų, esantį konsekruotoje duonoje ir vyne. Šv. Augustinas rašė: „Priimk mane, Viešpatie, kaip duoną ir vyną, kad aš taptųu Tavimi.“ Ši malda puikiai atspindi šią vienybę su Kristumi.
Įdomu tai, kad skirtingose krikščionių tradicijose šventojo Sakramento adoracija turi skirtingas formas. Kai kuriose bažnyčiose yra nuolatinė adoracija, kur Eucharistija yra išstatyta visą parą, o tikintieji gali ateiti bet kuriuo metu pasimelsti. Kitos tradicijos akcentuoja Eucharistijos priėmimą Mišių metu kaip pagrindinį būdą dalyvauti šventojoje Komunijoje. Tačiau bendras visų yra gilus pagarbumas ir meilė Jėzui, esančiam Eucharistijoje, kaip gyvam ir tikram Dievui. Malda, kurią pateikėte, yra gražus šio tikėjimo išreiškimas. Ji kviečia ne tik garbinti, bet ir prašyti malonės gyventi pagal Dievo valią, siekiant amžinojo gyvenimo. Ši malda yra tarsi tiltas tarp žemiško ir dangiškojo, tarp žmogaus ir Dievo. Ji primena mums, kad Jėzus yra arti, kad jis mus myli ir laukia mūsų. Todėl, meldžiantis prieš šventąjį Sakramentą, svarbu ne tik kalbėti žodžius, bet ir atverti širdį Dievo meilei.