Skopas (apie 395–330 m. pr. Kr.) buvo žymus antikos skulptorius ir architektas, kilęs iš Paro salos. Jis gyveno tuo pačiu laikotarpiu kaip Praksitelis, tačiau jų kūryba skyrėsi: Praksitelis garsėjo švelniu grožiu, o Skopas – dramatišku intensyvumu. Jei Praksitelio statulos atrodė tarsi snaudžiančios, tai Skopas savo marmure įžiebė audrą.
Skopo skulptūros garsėja ne tiek idealiu kūno grožiu, kiek vidine emocija. Jo figūros dažnai turi įtemptas veido išraiškas, gilias akis, atmerktas burnas, tarytum jos būtų ką tik sušukusios. Šiuolaikiniai tyrinėtojai tai vadina „Skopo žvilgsniu“. Tai buvo visiška naujovė: iki tol graikai labiau pabrėžė ramybę ir harmoningą proporciją, o Skopas drįso parodyti skausmą, aistrą, net beprotybę.
Vienas garsiausių jo darbų – Menaidės (Dioniso palydovės), kuriose juntama laukinė ekstazė, šokio įkarštis. Kitas žinomas kūrinys – Niobidžių skulptūros, vaizduojančios žudomus Niobės vaikus; jose išreikštas siaubas ir bejėgiškumas.
Skopas buvo ne tik skulptorius, bet ir architektas. Jis prisidėjo prie daugybės šventyklų puošybos. Vienas svarbiausių jo darbų – Halikarno mauzoliejus, pastatytas Maussolui pagerbti. Šis statinys buvo laikomas vienu iš Septynių pasaulio stebuklų. Skopas kartu su kitais meistrais kūrė reljefus, puošusius mauzoliejų, ir savo dramatišku stiliumi suteikė jam gyvybės.
Be to, jis vadovavo Atėnų šventyklos Tegeje atstatymui ir sukūrė jos akroterijus bei reljefus. Šie darbai liudija, kad Skopas buvo universalus kūrėjas, gebėjęs suderinti architektūrą ir skulptūrą į vieną visumą.
Skopo stiliaus ypatybės
Pagrindinės jo stiliaus savybės:
- Gilus emocinis įsitempimas – veidai su didelėmis akiduobėmis, išraiškingais bruožais.
- Dramatiškas judesys – figūros ne stovi, o tarytum šoka, krenta, šaukiasi pagalbos.
- Dinamiškas kūno traktavimas – aiškiai matomi raumenys, įtemptos proporcijos, kurios kuria įtampos pojūtį.
Skopas atnešė į graikų meną tai, kas vėliau taps helenistinės epochos bruožu – teatrališką emociją. Jei klasikinė skulptūra dažniausiai buvo tarsi sustabdyta ramybėje, tai Skopas jau rodo gyvenimo audras.
Daugelis Skopo kūrinių turėjo religinį pobūdį – jie buvo skirti dievams ar mitologiniams personažams. Jo Menaidės – Dioniso kulto dalis, atspindinti ekstazę ir mistinę beprotybę. Niobidžių statulos priminė mitą apie puikybę ir dievų kerštą. Tokiu būdu Skopas perteikė ne tik estetiką, bet ir moralinę žinią: žmogus, peržengęs ribas, patiria dievų teisingumą.
Įdomu, kad krikščioniškoje ikonografijoje kai kurie tyrinėtojai įžvelgia netiesioginę Skopo įtaką: skausmo ir kančios vaizdavimas, kuris vėliau tapo centriniu kryžiaus ikonografijos elementu, primena Skopo sukurtą intensyvų emocinį realizmą. Žinoma, tai nėra tiesioginė sąsaja, bet meninės tradicijos lygmeniu panašumai akivaizdūs.
Deja, originalių Skopo kūrinių neišliko – turime tik romėnų kopijas ir fragmentus. Vis dėlto net ir per kopijas matyti, kad jis buvo menininkas, atvėręs duris naujam skulptūros etapui. Jo įtaka juntama tiek helenistiniame mene, tiek vėliau – renesanso dailėje.