Praksitelis (gr. Praxiteles, apie 395–330 m. pr. Kr.) yra vienas žymiausių klasikinės Graikijos skulptorių. Jo vardas neatsiejamas nuo subtilaus grožio, elegancijos ir žmogiškos šilumos, kurią jis įnešė į marmurą. Jei ankstesni meistrai žmogaus figūrą vaizdavo monumentaliai, su herojišku griežtumu, tai Praksitelis pirmasis įkvėpė savo kūrinius švelnaus gyvumo, tarytum jie būtų gyvi ir galintys tuoj prabilti.
Iš daugelio Praksiteilio darbų garsiausias – Knidų Afroditė. Tai pirmoji stambi graikų skulptūra, kurioje deivė buvo pavaizduota visiškai nuoga. Iki tol moterų nuogumas mene buvo laikomas per daug intymiu ir netgi šventvagišku, tačiau Praksitelio Afroditė atskleidė dieviškąją grožio dimensiją: ne vulgarią, bet tyrą, estetišką. Pasakojama, kad piligrimai plūsdavo į Knidą pamatyti šios statulos, o kai kurie net įsimylėdavo marmuro deivę.
Kiti jo darbai – Hermis su kūdikiu Dionisu, Apollonas Sauroktonas (Apollonas, žudantis driežą), Erosas – taip pat garsėja subtiliu judesiu ir emocine išraiška. Skulptūrų veidai dažnai atrodydavo svajingi, kūnai – minkšti, natūralūs, toli nuo ankstesnės atletinės griežtybės.
Praksitelis buvo pirmasis, kuris marmurą panaudojo taip, kad šis atrodytų lyg gyva oda. Jo skulptūros tarsi kvėpavo. Menininkas pabrėžė ne tik fizinį grožį, bet ir vidinę ramybę, psichologiją. Jo darbuose jaučiama ypatinga pusiausvyra: figūros ne statiškos, bet ir nepersistengiančiai judrios.
Įdomi detalė – Praksitelio mėgstamas motyvas buvo vadinamasis „praksitelinis posūkis“: žmogaus kūnas vaizduojamas šiek tiek pasuktas, svorį perkėlus ant vienos kojos. Ši poza suteikė skulptūroms natūralumo, nes atrodė, kad figūra tuoj pajudės. Vėliau šį principą perėmė romėnai, o ilgainiui – ir Renesanso meistrai, pavyzdžiui, Mikelandželas.
Praksitelio darbai daugiausia buvo susiję su graikų mitologija ir religija. Afroditė, Apollonas, Hermis, Dionisas – tai ne tik gražūs žmonių kūnai, bet ir dievybių įsikūnijimai. Graikai tikėjo, kad dievai pasirodo žmonių pavidalu, todėl kūniškas grožis buvo suvokiamas kaip dieviškos galios atspindys.
Krikščioniškoje kultūroje Praksiteilio paveldas buvo vertinamas prieštaringai. Viena vertus, nuogo kūno vaizdavimas buvo laikomas pavojingu gundymu, kita vertus, humanistai Renesanso laikais atrado Praksiteilį iš naujo. Jo Afroditės įtaka jaučiama daugybėje Madonos atvaizdų, kur subtilus švelnumas primena antikinės deivės bruožus.
Praksitelio legenda
Apie Praksiteilį išliko ir daugybė legendų. Pasakojama, kad garsios kurtizanės Frinės, kuri buvo jo meilužė, grožis įkvėpė Afroditės statulą. Taip mitas apie marmuro deivę ir gyvą moterį susipynė – o tai tik dar labiau pakurstė žmonių susižavėjimą.
Dar viena istorija teigia, kad kartą atėniečiai, norėdami sužinoti, kurią iš savo skulptūrų pats Praksitelis laiko geriausia, paprašė Frinės paklausti meistro. Ji apsimetė, kad jo dirbtuvėse kilo gaisras, ir pasakė: „Skubėk, rinkis, kurį darbą gelbėti!“ Tuomet Praksitelis sušuko Afroditės vardą. Taip paaiškėjo, kurią skulptūrą jis laikė vertingiausia.
Praksitelio kūryba iš esmės pakeitė Vakarų meno istoriją. Jo darbai įkvėpė romėnų skulptorius, o per jų kopijas vėliau atgimė Renesanse. Net Mikelandželo „Dovydas“ turi tą patį lengvą posūkį, kuris kilo iš Praksiteilio.