Mentula dažniausiai pasitaiko romėnų poeto Marcialio (Martialis) epigramose. Jo kūriniuose žodis vartojamas šaipantis, pajuokaujant ar tiesiai įžeidžiant. Pavyzdžiui, buvo rašoma apie vyrus, kurie elgiasi nevyriškai, todėl jų vardas sutapatinamas su „mentula“.
Lotynų kalboje egzistuoja ir kitų sinonimų: verpa, fascinus, phallus. Bet „mentula“ išsiskiria savo šiurkštumu – tai labiau liaudiškas nei literatūrinis terminas.
Kai kurie kalbininkai teigia, kad žodis turi indoeuropietiškų šaknų, siejamų su „išsikišusiu daiktu“.
Romėnų visuomenėje seksualinė kalba nebuvo tokia tabu, kaip, tarkim, viduramžių Europoje. Ant sienų Pompejuose galima rasti grafičių, kuriuose rašomas „mentula“ – dažnai su keiksmažodžiais arba juokeliais. Tai rodo, kad žodis buvo populiarus kasdienėje kalboje.
Krikščioniškosios moralės laikais tokie terminai beveik išnyko iš oficialių tekstų. Tačiau klasikinės filologijos tyrinėtojai šiandien juos nagrinėja kaip dalį autentiškos romėnų kultūros.
Moksliniuose darbuose „mentula“ vartojama tik kaip istorinė sąvoka. Ji neturi medicininio ar neutralaus statuso, todėl randama daugiausia literatūros vertimuose, etimologijos žodynuose ar klasikinės literatūros komentarų tekstuose.