Al-‘Asr yra 103-ioji Korano sura, viena iš trumpiausių – ji turi tik tris eilutes. Lietuviškai jos pavadinimas reiškia „Laikas“ arba „Amžius“, nes prasideda priesaika laiku kaip viską apimančiu liudininku. Nors labai trumpa, ši sura islamo tradicijoje laikoma viena iš giliausių ir svarbiausių, nes glaustai apibendrina visą tikėjimo esmę.
Istoriškai ši sura priskiriama Mekos laikotarpiui, kai musulmonų bendruomenė dar tik kūrėsi ir buvo spaudžiama priešininkų. Žinia yra universali – žmogaus gyvenimas, kaip laikas, nuolat senka ir tirpsta, o išsigelbėti galima tik keturiomis sąlygomis: tikėjimu, gerais darbais, tarpusavio tiesos palaikymu ir kantrybės ugdymu.
Religinės sąsajos aiškios: laikas yra Dievo kūrinys, bet jis taip pat yra bandymo ir atsakomybės erdvė. Kiekviena akimirka liudija, kad žmogus artėja prie savo galo, todėl negali būti abejingas. Vien tikėjimas be darbų nėra pakankamas, vien geri darbai be tikėjimo neturi pilno išsipildymo, o abiejų nepalaikant tiesa ir kantrybe, bendruomenė negali išlikti.
Sura dažnai cituojama kaip glaustas islamo „manifestas“. Ibn Hanbalis, vienas didžiųjų teologų, yra sakęs, kad jei žmonės mąstytų tik apie šią surą, ji jiems pakaktų, nes joje telpa viso Korano esmė. Musulmonų tradicijoje ši sura neretai skaitoma kaip pamoka apie bendruomeniškumą: tikėjimas nėra tik individualus reikalas, bet siejamas su bendra atsakomybe palaikyti tiesą ir kantrybę.
Al-‘Asr naudojama tiek kasdienėse maldose, tiek kaip dvasinė meditacija. Ji primena, kad gyvenimas yra nuolatinis nuostolis, jeigu jis neskirtas tikėjimui ir gerumui. Tik bendras tiesos liudijimas ir kantrybė leidžia išeiti iš pralaimėtojų rato.
Al-‘Asr, Laikas
بِسْمِ اللَّهِ الرَّحْمَٰنِ الرَّحِيمِ
Bismillāhir-Raḥmānir-Raḥīm
Vardan Dievo, Gailestingojo, Gailestingiausiojo.
1 eilutė
وَالْعَصْرِ
Wa-l-‘aṣr
Prisiekia Laiku.
Laikas čia pristatomas kaip liudytojas, parodantis žmogaus gyvenimo trapumą. Kiekviena akimirka artina prie galo ir primena atsakomybę.
2 eilutė
إِنَّ الْإِنسَانَ لَفِي خُسْرٍ
Inna l-insāna lafī khusr
Iš tiesų, žmogus yra nuostolyje.
Pati žmogaus prigimtis be tikėjimo ir prasmingų darbų veda į pralaimėjimą. Laikas, kurį jis gyvena, savaime mažina jo galimybes, jei šios akimirkos nepaaukojamos gėriui.
3 eilutė
إِلَّا الَّذِينَ آمَنُوا وَعَمِلُوا الصَّالِحَاتِ وَتَوَاصَوْا بِالْحَقِّ وَتَوَاصَوْا بِالصَّبْرِ
Illā l-laḏīna āmanū wa-‘amilū ṣ-ṣāliḥāt wa-tawāṣaw bil-ḥaqqi wa-tawāṣaw biṣ-ṣabr
Išskyrus tuos, kurie tiki, daro gerus darbus, vieni kitus palaiko tiesoje ir vieni kitus palaiko kantrybėje.
Išsigelbėjimas siejamas su keturiomis sąlygomis: tikėjimu, gerais darbais, tiesos palaikymu ir kantrybe. Šios sąlygos yra ne tik individualios, bet ir bendruomeninės – tikintieji turi palaikyti vieni kitus, kad išliktų ištikimi.