Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą,
Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins.
Tušti namai švies netektim iš tolo,
Nors grįžti ten skubėsit su viltim.
Kai sielą užgriūva netektis, krikščioniškoje tradicijoje randame paguodą ne tik laiko tėkmėje, bet ir gilesniuose supratimuose apie amžinybę. Pavyzdžiui, ankstyvieji krikščionys netekties metu prisimindavo šventuosius, kurie jau pasiekė ramybę. Jie tikėjo, kad mirusysis ne dingsta, o pereina į kitą būklę, kurioje nebėra ašarų. Tai panašu į senovinį tikėjimą, kad siela keliauja į šviesų sodą.
Įdomu tai, kad Biblijoje, ypač Psalėse, liūdesys yra ne tik leidžiamas, bet ir laikomas giliai žmogišku ryšiu su Dievu. Kai kurie senovės raštai mini, kad net Jėzus verkė dėl draugo mirties, rodydamas, jog jausmai yra svarbūs. Tai nėra silpnumas, o gilus ryšys su gyvybės šaltiniu. Ši mintis padeda suprasti, kad skausmas yra laikinas tiltas į gilesnę taiką, kuri laukia už šio pasaulio ribų. Galiausiai, tikėjimas siūlo viltį, kad susitikimas su mylimu žmogumi dar kartą įvyks.