Kas yra Sibiro Jėzus?

Sergejus Anatoljevičius Toropas (Сергей Анатольевич Тороп), plačiau žinomas dvasiniu vardu Visarionas arba pravarde „Sibiro Jėzus“, yra buvęs Rusijos kelių policijos pareigūnas, kuris 1989 m. paskelbė esąs gyvojo Dievo įsikūnijimas – Jėzaus Kristaus reinkarnacija. Jo gyvenimo posūkis – tarsi iš distopinio romano: nuo kasdienės sovietinės tarnybos iki pranašo, subūrusio bendruomenę Rusijos taigoje. Krasnojarsko krašto gūdumoje įkūręs „Paskutiniojo testamento bažnyčią“, Visarionas pritraukė tūkstančius pasekėjų ne tik iš Rusijos, bet ir iš Europos, tikėdami jo pažadu apie artėjantį pasaulio moralinį atgimimą. Tačiau jo dvasinė karalystė galiausiai atsidūrė po padidinamuoju stiklu: 2020 m. jis buvo sulaikytas Federalinės saugumo tarnybos, apkaltintas psichologiniu smurtu ir neteisėtu religinės bendruomenės valdymu – tuo pasibaigė trijų dešimtmečių trukęs jo „mesijiškas“ kelias.

Toropas gimė 1961 m. Krasnodare, Rusijoje. Sovietų Sąjungos laikais jis dirbo kelių policininku Novosibirske, tačiau po SSRS žlugimo 1990-aisiais jo gyvenimas pasikeitė. 1991 m. jis įkūrė „Paskutinio Testamento Bažnyčią“ (rus. Церковь Последнего Завета), teigdamas, kad patyrė dvasinį nušvitimą ir yra Dievo siųstas pranašas. Jo mokymas sujungė krikščionybės, budizmo, hinduizmo ir ezoterikos elementus, žadėdamas naują dvasinį kelią, kuris išgelbės žmoniją. Toropas skelbė, kad jo misija – suvienyti visas religijas ir sukurti harmoningą bendruomenę, gyvenančią pagal ekologinius ir moralinius principus.

Judėjimas greitai išpopuliarėjo posovietinėje Rusijoje, kur daugelis ieškojo naujų dvasinių orientyrų. Visariono sekėjai, kurių skaičius siekė kelis tūkstančius, kūrėsi atokiose Krasnojarsko krašto komunose, tokiose kaip Saulės miestas (rus. Город Солнца). Šios bendruomenės gyveno pagal griežtas taisykles: atsisakė mėsos, alkoholį ir tabaką, praktikavo vegetarizmą ir stengėsi gyventi kuo arčiau gamtos. Toropas mokė, kad žmonija turi grįžti prie paprasto gyvenimo, atsisakyti materializmo ir pasiruošti naujam dvasiniam amžiui.

Tačiau jo veikla kėlė ir prieštaringų vertinimų. Kritikai teigė, kad Visariono bendruomenės veikė kaip kultas, kuriame buvo taikomas psichologinis spaudimas, ribojama narių laisvė ir atimami jų pinigai bei turtas. Teismo dokumentuose nurodoma, kad Toropo veiksmai padarė „moralinę žalą“ šešiolikai žmonių, šešiems sukėlė „rimtų sveikatos problemų“, o vienam – „vidutinio sunkumo“ žalą. „Jis manipuliavo žmonėmis, žadėdamas jiems dvasinį išganymą, bet iš tikrųjų naudojosi jų tikėjimu asmeninei naudai“, – teigė vienas iš prokurorų per teismo procesą.

2020 m. Toropas ir du jo bendrininkai, Vadimas Redkinas ir Vladimiras Vedyornikovas, buvo suimti per sraigtasparnių reidą Krasnojarsko krašte. Novosibirsko teismas 2025 m. birželio 30 d. nuteisė Toropą 12 metų laisvės atėmimo bausme už psichinį smurtą ir žalą pasekėjams. Redkinas gavo 11 metų, o Vedyornikovas – 12 metų bausmę. Teismas taip pat priteisė 45 mln. rublių (apie 572 000 JAV dolerių) kompensaciją aukoms ir valstybei. Visi trys vyrai neigė kaltę, o jų advokatai teigė, kad nuosprendis gali būti apskųstas, nors kol kas tai nepatvirtinta.

Pasekoje gyvenusiųjų istorijos atskleidžia sudėtingą paveikslą. Viena buvusi narė, Marina, pasakojo: „Iš pradžių atrodė, kad radome rojų – gyvenome gamtoje, visi buvo draugiški. Bet laikui bėgant pastebėjau, kad negaliu priimti sprendimų pati, viskas buvo kontroliuojama.“ Kitas buvęs narys, Aleksandras, teigė: „Visarionas kalbėjo apie meilę ir vienybę, bet jei abejojai jo mokymu, buvai išstumiamas.“ Nepaisant to, dalis pasekėjų iki šiol tiki Toropo dieviškumu ir laiko jį persekiojamu.

Visariono judėjimas ypač išpopuliarėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai žmonės ieškojo prasmės chaotiškame pasaulyje. Covid-19 pandemijos metu jo bendruomenės dar labiau izoliavosi, uždarydamos prieigą pašaliečiams. Ši izoliacija, anot ekspertų, padėjo Toropui išlaikyti kontrolę, tačiau taip pat patraukė teisėsaugos dėmesį.

Toropo istorija kelia klausimų apie tikėjimo, manipuliavimo ir asmeninės atsakomybės ribas. Jo šalininkai mato jį kaip dvasinį mokytoją, o kritikai – kaip žmogų, pasinaudojusį kitų viltimis. „Aš neatėjau kurti naujos religijos, aš atėjau parodyti kelią į tiesą“, – kartą sakė Toropas viename iš savo pamokslų. Tačiau teismo sprendimas rodo, kad tas kelias daugeliui atnešė daugiau skausmo nei išganymo.