Šv. Augustino kūrinys „Contra Litteras Petiliani“ (lietuvių kalba „Prieš Petiliano laiškus“, lotynų kalba originalus pavadinimas „Contra Litteras Petiliani“) yra poleminis tekstas, parašytas apie 400–405 m., skirtas atsakyti į donatistų vyskupo Petiliano kaltinimus katalikų Bažnyčiai. Šis veikalas, susidedantis iš trijų knygų, nagrinėja religinius klausimus, susijusius su Bažnyčios vienybe, sakramentų galiojimu ir donatistų schizmos klaidomis. Religiniu požiūriu kūrinys pabrėžia Augustino mokymą apie Dievo malonę, Bažnyčios universalumą ir nuolankumo svarbą tikėjime. Tekste Augustinas gina katalikų poziciją ir siekia parodyti, kad donatistų atsiskyrimas yra ne tik teologiškai klaidingas, bet ir prieštarauja krikščioniškos meilės principams.
Donatistų schizma, kaip ir „Laiškas 185“, buvo pagrindinė Augustino laikų problema Šiaurės Afrikoje. Petilianas, vienas iš donatistų lyderių, savo laiškuose kaltino katalikus bendradarbiavimu su Romos valdžia persekiojimų metu ir teigė, kad tik donatistų bendruomenė yra tikroji, „tyra“ Bažnyčia. Augustinas „Contra Litteras Petiliani“ atsako į šiuos kaltinimus, pabrėždamas, kad Bažnyčios šventumas kyla iš Kristaus, o ne iš jos narių moralinio tobulumo. Kūrinys yra svarbus ne tik kaip polemika, bet ir kaip teologinis traktatas, formavęs katalikų mokymą apie sakramentus ir Bažnyčios prigimtį.
Pagrindinės religinės idėjos, išdėstytos kūrinyje, gali būti apibendrintos taip:
- Bažnyčios vienybė kaip Kristaus valia. Augustinas pabrėžia, kad Bažnyčia yra Kristaus kūnas, todėl jos skaldymas per schizmą yra sunki nuodėmė. Jis remiasi Šventuoju Raštu, pavyzdžiui, Jono evangelija (Jn 17, 21), kur Jėzus meldžiasi, kad visi būtų viena. Donatistų atsiskyrimas laikomas ne tik klaida, bet ir pasipriešinimu dieviškajam planui.
- Sakramentų galiojimas nepriklauso nuo žmogaus. Augustinas gina katalikų mokymą, kad sakramentai, ypač krikštas, yra veiksmingi dėl Kristaus malonės, o ne dėl juos teikiančio asmens moralės. Petilianas teigė, kad katalikų kunigai, kaip „nuodėmingi“, negali teikti galiojančių sakramentų, tačiau Augustinas aiškina, kad krikštas yra Dievo dovana, veikianti per Kristų, todėl donatistų praktika pakartotinai krikštyti yra klaidinga.
- Dievo malonės pirmenybė. Augustinas kūrinyje pabrėžia, kad žmogaus išganymas priklauso nuo Dievo malonės, o ne nuo jo paties darbų ar „tyrumo“. Donatistų siekis sukurti „tyrą“ Bažnyčią Augustino laikomas puikybe, kuri prieštarauja krikščioniškam nuolankumui ir pasitikėjimui Dievu.
- Bažnyčia kaip mišri bendruomenė. Augustinas moko, kad Bažnyčia žemėje yra šventųjų ir nusidėjėlių bendruomenė, kurią galutinai išvalys Dievas Paskutiniojo teismo metu. Donatistų bandymas atskirti „tyruosius“ nuo „netyrųjų“ prieštarauja šiai vizijai, nes tik Dievas turi teisę teisti.
- Meilė kaip taisymo pagrindas. Augustinas pabrėžia, kad Bažnyčios pastangos sugrąžinti schizmatikus kyla iš meilės, o ne iš noro bausti. Net jei naudojamos griežtos priemonės, jų tikslas yra sielų išganymas, o ne kerštas.
Kūrinio reikšmė religiniame kontekste slypi jo aiškiame Bažnyčios universalumo ir malonės teologijos išdėstyme. Augustinas ne tik atsako į Petiliano kaltinimus, bet ir sukuria pagrindą katalikų mokymui apie sakramentus, kuris išlieka aktualus iki šiol. „Contra Litteras Petiliani“ taip pat rodo Augustino pastangas ieškoti pusiausvyros tarp gailestingumo ir teisingumo: jis ragina donatistus sugrįžti į Bažnyčią, bet kartu gina jos teisę imtis priemonių, kad būtų išsaugota vienybė.
Svaebiausios citatos Contra Litteras Petiliani
- „Non est in homine, sed in Christo baptismus.“ (Knyga II, skyrius 7, apytiksliai puslapis 366)
Vertimas: „Krikštas yra ne žmoguje, o Kristuje.“
Reikšmė: Augustinas pabrėžia, kad krikšto galiojimas kyla iš Kristaus, o ne iš krikštytojo moralės. Tai tiesiogiai prieštarauja donatistų teiginiui, kad nuodėmingo kunigo krikštas yra negaliojantis. Religiniu požiūriu, ši mintis pabrėžia Dievo malonės veikimą per sakramentus, nepriklausomai nuo žmogaus silpnybių. - „Ecclesia catholica non est pars, sed totum.“ (Knyga I, skyrius 10, apytiksliai puslapis 10)
Vertimas: „Katalikų Bažnyčia nėra dalis, o visuma.“
Reikšmė: Augustinas gina katalikų Bažnyčios universalumą, teigdamas, kad ji yra vienintelė tikroji Kristaus Bažnyčia, o donatistų atsiskyrimas yra klaidingas, nes skaldo Kristaus kūną. Ši citata pabrėžia vienybės kaip dieviškojo plano svarbą. - „Schisma peccatum est contra caritatem.“ (Knyga III, skyrius 3, apytiksliai puslapis 542)
Vertimas: „Schizma yra nuodėmė prieš meilę.“
Reikšmė: Augustinas laiko schizmą sunkiu nusižengimu, nes ji ardo krikščionišką meilę ir bendruomenę. Religiniu požiūriu, tai raginimas donatistams sugrįžti į Bažnyčią, pabrėžiant meilės kaip krikščionybės pagrindo svarbą. - „Non puritas hominum, sed gratia Dei sanctificat.“ (Knyga II, skyrius 32, apytiksliai puslapis 408)
Vertimas: „Ne žmogaus tyrumas, o Dievo malonė pašventina.“
Reikšmė: Augustinas kritikuoja donatistų siekį sukurti „tyrą“ Bažnyčią, teigdamas, że šventumas kyla iš Dievo malonės, o ne iš žmogaus pastangų. Ši mintis yra esminė jo teologijoje, pabrėžianti žmogaus priklausomybę nuo Dievo. - „Quomodo se ecclesiae reddiderunt, si ab ea non erant separati?“ (Knyga II, skyrius 15, apytiksliai puslapis 366)
Vertimas: „Kaip jie galėjo sugrįžti į Bažnyčią, jei nebuvo nuo jos atsiskyrę?“
Reikšmė: Augustinas iškelia retorinį klausimą, rodantį donatistų argumentų prieštaringumą. Jei jų krikštas galioja, tai jie jau yra Bažnyčios dalis, todėl jų atsiskyrimas yra nepagrįstas. Tai stiprina katalikų poziciją dėl sakramentų ir vienybės. - „Persecutiones vestras nos dicitis, cum vos saluos fieri cupientes medicinaliter persequamur.“ (Knyga II, skyrius 19, apytiksliai puslapis 366) Vertimas: „Jūs vadinate mus persekiotojais, kai mes, norėdami jūsų išganymo, gydome jūsų žaizdas.“
Reikšmė: Augustinas pateisina Bažnyčios pastangas „taisyti“ donatistus, teigdamas, kad tai daroma iš meilės, siekiant jų išganymo. Religiniu požiūriu, tai atspindi jo įsitikinimą, kad griežtos priemonės gali būti pateisinamos, jei jos tarnauja sielų išgelbėjimui. - „Humilitas ad unitatem ducit, superbia ad divisionem.“ (Knyga III, skyrius 5, apytiksliai puslapis 548)
Vertimas: „Nuolankumas veda į vienybę, puikybė – į susiskaldymą.“
Reikšmė: Augustinas kritikuoja donatistų puikybę, kuri skatina juos atsiskirti, ir ragina priimti nuolankumą kaip kelią į Bažnyčios vienybę. Ši mintis pabrėžia krikščionišką dorybę kaip atsaką į schizmą. - „Baptizati a vobis in Christo baptizati sunt.“ (Knyga II, skyrius 13, apytiksliai puslapis 362)
Vertimas: „Tie, kuriuos jūs pakrikštijote, yra pakrikštyti Kristuje.“
Reikšmė: Augustinas teigia, kad net donatistų teikiamas krikštas yra galiojantis, nes jis atliekamas Kristaus vardu. Tai paneigia donatistų būtinybę pakartotinai krikštyti tuos, kurie sugrįžta į katalikų Bažnyčią. - „Ecclesia mixta est, donec veniat tempus separationis.“ (Knyga I, skyrius 12, apytiksliai puslapis 12)
Vertimas: „Bažnyčia yra mišri, kol ateis atsiskyrimo laikas.“
Reikšmė: Augustinas moko, kad Bažnyčia žemėje yra šventųjų ir nusidėjėlių bendruomenė, kurią galutinai išvalys Dievas Paskutiniojo teismo metu. Tai atsakas donatistams, siekusiems „tyros“ Bažnyčios. - „Caritas corrigit, non odit.“ (Knyga III, skyrius 10, apytiksliai puslapis 560)
Vertimas: „Meilė taiso, o ne nekenčia.“
Reikšmė: Augustinas pabrėžia, kad Bažnyčios veiksmai prieš donatistus kyla iš meilės, o ne iš neapykantos. Religiniu požiūriu, tai atspindi krikščionišką principą, kad taisymas turi būti nukreiptas į sielų išganymą, o ne į jų sunaikinimą.