Manichėjizmas yra dualistinė religija, kurią III a. po Kr. Persijoje įkūrė pranašas Manis. Ši sinkretinė religinė srovė jungė krikščionybės, zoroastrizmo, budizmo ir gnosticizmo elementus, siūlydama savitą kosmologiją, kuri aiškino gėrio ir blogio kovą pasaulyje.
- Sąvokos kilmė ir esmė
Žodis „manichėjizmas“ kilęs iš įkūrėjo Mani (apie 216–274 m.) vardo, kuris save laikė „Šviesos apaštalu“ ir didžiųjų religijų – Jėzaus, Zaratustros ir Budos – įpėdiniu. Manichėjizmas moko, kad visata yra dviejų priešingų jėgų – šviesos (gėrio, dvasinio pasaulio) ir tamsos (blogio, materialaus pasaulio) – kovos laukas. Šviesos dalelės yra įkalintos materialiame pasaulyje, o žmogaus tikslas – per asketišką gyvenimą ir žinojimą (gnosis) išlaisvinti šias daleles, grąžinant jas į šviesos karalystę. - Pagrindiniai mokymai ir citatos
Manichėjizmo tekstai, tokie kaip Mani „Didžioji Evangelija“ ar „Dangaus lobynas“, daugiausia išliko fragmentiškai, nes religija buvo persekiojama. Tačiau Mani mokymai pabrėžia dualistinę pasaulėžiūrą:
- „Yra dvi prigimtys: viena gera, kita bloga; viena šviesa, kita tamsa“ (citata priskiriama Mani mokymams, užrašytiems sirų aramėjų kalba). Ši mintis išreiškia griežtą skirtį tarp dvasinio ir materialaus pasaulių.
- „Žmogaus siela yra šviesos kibirkštis, įkalinta kūne“ (perduota per vėlesnius manichėjų tekstus). Tai rodo tikėjimą, kad žmogaus siela kilusi iš dieviškosios šviesos, bet yra pavergta materijos.
Manichėjai taip pat rėmėsi Šventuoju Raštu, ypač Jėzaus mokymais, tačiau juos interpretavo per savo dualistinę prizmę, atmesdami Senojo Testamento Dievą kaip tamsos jėgos atstovą.
- Manichėjizmo struktūra ir praktikos
Manichėjizmas turėjo hierarchinę bendruomenę, suskirstytą į:
- Išrinktuosius (electi): dvasininkus, gyvenusius griežtai asketiškai, vengusius mėsos, alkoholio ir seksualinių santykių, kad išvengtų šviesos „teršimo“.
- Klausančiuosius (auditores): pasauliečius, kurie rėmė išrinktuosius ir gyveno mažiau griežtai, bet siekė dvasinio tobulumo.
Religija pabrėžė vegetarizmą, maldą ir ritualus, skirtus šviesos dalelių išlaisvinimui. Pavyzdžiui, valgant tam tikrus vaisius (pvz., melionus), manichėjai tikėjo, kad išlaisvina šviesą, įkalintą augaluose.
- Manichėjizmo plitimas ir persekiojimas
Manichėjizmas greitai išplito nuo Romos imperijos iki Kinijos dėl savo universalumo ir misionieriškos veiklos. Tačiau jis susidūrė su stipriu pasipriešinimu:
- Krikščionybėje manichėjizmas buvo laikomas erezija. Šv. Augustinas, buvęs manichėju devynerius metus, vėliau tapo vienu aršiausių jo kritikų, savo darbuose, pvz., „Prisipažinimuose“, atskleisdamas dualizmo nesuderinamumą su krikščioniškuoju monoteizmu.
- Persijoje Mani buvo įkalintas ir mirė apie 274 m., o jo sekėjai buvo persekiojami Sasanidų valdžios.
Nepaisant to, manichėjizmas išliko įtakingas iki XIII a., ypač Centrinėje Azijoje ir Kinijoje.
- Reikšmė ir palikimas
Manichėjizmas siūlė patrauklią blogio kilmės paaiškinimą, teigdamas, kad blogis yra reali, pirminė jėga, o ne vien gėrio trūkumas, kaip moko krikščionybė. Ši idėja paveikė net šv. Augustiną, kuris, atmetęs manichėjizmą, vis dėlto iš dalies formavo savo teologiją, reaguodamas į dualistinius klausimus. Šiandien manichėjizmas nebeegzistuoja kaip organizuota religija, tačiau jo idėjos apie gėrio ir blogio kovą kartais atgimsta populiariojoje kultūroje ar neomanichėjizmo judėjimuose.
Manichėjizmas kvietė žmogų ieškoti dvasinio išsilaisvinimo per žinojimą ir asketizmą, tačiau jo griežtas dualizmas ir sudėtinga kosmologija ribojo jo suderinamumą su monoteistinėmis religijomis, lėmusį jo išnykimą.